Gamtos metų ratas – gal pats tiksliausias ne žmogaus kurtas stebuklas. Jo iki šiol taip gerai ir nesupratome. O kaip jį galėjo suprasti, pažinti seniausios senovės mūsų protėviai? Rasti ribą tarp šviesos ir tamsos be galo sunku, metų šviesos lūžį vargu ar pajėgūs nustatyti jautriausi prietaisai. Todėl tenka tik nulenkti galvas mūsų protėvių pastabumui ir protams – juk jie, žvelgdami į dangaus kūnus, regėdami žvaigždžių išsidėstymą, darė tokias svarbias, sakyčiau, didingas išvadas.
Visos žymiosios metų šventės, siejamos su gamtos ciklais, yra labai senos, taigi jas surado, jų laiką nustatė paprasti žmonės. Be to, nustatė labai tiksliai – kad ir Joninių, pavasario ir rudens lygiadienių, Kūčių. Viskam jie turėjo savo paaiškinimus, kurių nepaneigė laikas. Šiandien daug kas atrodo mistiška, sunkiai įtikėtina, tačiau paneigti to niekas nesiima, nes tai – tiesa.
Tačiau sugrįžkime į šventes. Šiandien mūsų namuose jau tikrai stovės papuoštos eglutės – jas galėjome įsigyti įvairiai: pirkti, gauti dovanų iš miško savininkų. O prieš keletą dienų visos Lietuvos miškų urėdijos visiems dalijo, dovanojo eglutes ir gražias eglių šakas.
Eglės spyglių spindesys ir ypatingas kvapas yra dalis šventiškos aplinkos. O žaisliukų gali būti visokių. Man patys brangiausi tie, kuriuos išsaugojome nuo vaikystės. Jų nedaug, jie tikrai kitokie nei šiandieniniai, bet labai mieli. Beje, eglutę galima puošti ir savo rankų darbo žaislais. Ypač jeigu eglutė auga kieme, už lango, ją galima papuošti daug kuo...
Nežinau, ar esu pasakojęs apie savo vaikystės žaislus, kuriuos kabindavau girioje ant eglelės šakų – sodyboje eglutės neaugo, nes melioracija tikrąja to žodžio prasme nušlavė viską: visus vaismedžius, liepas, maumedžius. Taigi, pasiruošęs žaisliukų, juos kabindavau miške.
Tačiau taip sakydami mes galime skatinti teršti gamtą. O kas bus, jei tų žaisliukų nesurinksime ir jie liks kaboti? To nereikia bijoti – jie visų pirma nepaprasti tuo, kad jiems gaminti nereikia jokių specialių medžiagų. Tereikia prisirinkti ar pasidaryti, iš plastilino ar molio nusilipdyti formeles, į kurias pripilama nuspalvinto vandens, įdedami siūlai ir šaldytuvo šaldiklyje, o dabar – kieme paliekama nakčiai. Ryte lediniai žaisliukai gatavi, juos galima priraišioti prie eglutės šakų.
Į tokias formeles galima pridėti uogų, lapelių – tada lediniai žaisliukai bus gražesni. Šie žaisliukai spindi saulėje, sūpuojasi vėjyje. Kai ateina Trys Karaliai ir vaikai atsisveikina su kambaryje spyglius nubarsčiusiomis eglutėmis, lediniai žaisliukai ant kieme augančios eglutės laikosi iki vasario vidurio, o gal net iki paties pavasario.
Manau, kad tokiais žaisliukais bus galima papuošti ir eglių šakas, kurias šią savaitę miestuose dalijo miškininkai. Teko dalyvauti šioje akcijoje, mačiau, su kokiu džiaugsmu žmonės priėmė šis dovanas. Žinote, aš patikėjau tuo gerumu ir nuoširdumu...
Bet šakas ar eglutes dalyti gali ne tik valstybinės miškų urėdijos – juk beveik pusė miškų Lietuvoje privatūs. Taigi, jei nespėjo to padaryti šiemet, kitąmet prie jų tikrai prisijungs ir privačių miškų savininkai.
Kalėdos yra dovanų metas, viskas lyg ir paprasta. O mūsų klausia – ar tikrai šios Kalėdos bus nežiemiškos. Kadangi esame taip arti jų, atsakyti visai nesunku – kaip ir žadėjome gruodžio pradžioje, šis mėnuo taip ir netapo žiemiškas. Nežinau ir nesuprantu, kam reikia juokinti žmones prognozėmis apie 20–25 laipsnių šaltį – tokių straipsnių tikrai buvo.
Bet ne tokia ši žiemos pradžia, gamtos ženklai rodo visai ką kita. Iki Naujųjų metų tikros žiemos nebus. Todėl lyg ir neliko ko kalbėti apie gyvūnų globą, apie paukščius ant ledo. Tačiau apie žvejus kalbėti galima, nes, kaip daug kur rašoma, Lietuvoje vyrai Kūčių rytą visada išeidavo ir iki pietų palikdavo moteris vienas namuose ruoštis, o patys medžiodavo, žvejodavo, miške vaikščiodavo. Tiesa, jokių darbų nedirbdavo.
Taigi, jei kas nors galvojate eiti išbandyti ledo storumą, perspėjame – nedarykite to: jis labai plonas, neišlaikys jūsų. Nesišaukime bėdos tada, kai reikia švęsti. O medžioklė... Na, gal taip pat nėra jau ta diena, kai reikėtų tą daryti. Štai pabūti gamtoje, pasižiūrėti į žvėris – prašau.
