Keliaujant per Ukrainą visada stebėjausi horizontą siekiančiais saulėgrąžų laukais. Šioje šalyje saulėgrąža yra svarbi kultūra. Pas mus ji auginama „tik šiaip sau“, nes saulėgrąžų gliaudyti mes nemokame, o kitokio šios kultūros pritaikymo nežinome. Suvalkijoje vaikai pasisėdavo saulėgrąžų ten, kur buvo neišdygęs bulvių keras ar rasdavosi kitokia „laisva“ dviejų sprindžių ploto dirvos ertmė. Paprastai tas keletas saulėgrąžų graižų nusvirdavo dirvos gale ir taip likdavo. Tačiau juos tikrai surasdavo, ir ne vaikai, o paukščiai.
Aš tą atradau labai seniai, žavėjausi saulėgrąžų lukštenti atskrendančiais sparnuočiais. Kad jos gali būti labai gera priemonė paukščiams lesinti ir globoti, patyriau tada, kai miške aptikęs seną kartimis aptvertą tuščią daigyną, pasėjau ten saulėgrąžas. Jų užaugo daug, ir nors pilkoj žemelėj stiebai nebuvo aukšti, vasaros gale visas daigynas net virpėjo nuo paukščių plazdėjimo.
Saulėgrąžos prinoko ne vienu metu, tad paukščiai čia lankėsi visą rudenį ir net žiemos pradžioje, tuo man suteikdami džiaugsmo ir padovanodami galimybę kuo geriau pažinti jų pasaulį. Pastebėjau, kad kitą pavasarį eglių jaunuolyne aplink ši daigyną perėjo nemažai žaliukių, anksčiau čia net negyvenusių, čivylių ir geltonųjų startų. Pavykusį eksperimentą tęsiau dar keletą metų, tačiau vėliau išvykau iš savo gimtinės ir sugrįžęs po keleto dešimtmečių čia radau jau užaugusį dailų jaunuolyną. Nė vienos minėtų paukščių rūšies aplinkui nei girdėjau, nei mačiau.
Kiekvieną rudenį važiuoju prie savo pasėtų, užaugusių saulėgrąžų ir džiaugiuosi paukščiais, kurie čia randa mėgiamo lesalo. Saulėgrąžų sėklos labai tinka paukščiams lesinti žiemą, o dabar mėgautis jomis suskrenda iki 10 sparnuočių rūšių.
Pasigirsta keistų kalbų, kad paukščiams nieko nereikia auginti, negalima jų lesinti ir globoti. Tačiau reikia būti visišku ciniku, kad nematytum, jog taip kompensuojama tik menka dalis tos skriaudos, kuri padaryta paukščiams. Antra vertus – siekis paukščius „pririšti“ prie tam tikrų teritorijų yra pati geriausia jų apsaugos forma – daugelis ir pas mus saulėgrąžas lankančių rūšių migruoja ir savo keliuose ar žiemavietėse yra aktyviai naikinamos. Negalima to nematyti, prieš tai užsimerkti.
Ar ūkininkai savo lauko gale pasėja bent porą arų saulėgrąžų? O jūs savo sode, darže?
Beje, kai kas Europoje imasi ypatingo masto darbų, siekiant pakeisti paukščių įpročius, net migracinę elgseną, kad tik jie neskristų į sunaikinimą. Štai britai darbuojasi bandydami suformuoti sėslias sodinės startos populiacijas, nes keliaudami šie paukščiai Prancūzijoje, Italijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse naikinami be skrupulų. Įtikinėjimai paukščių neveikia. Tam būtinos net ir tokios paprastos priemonės, kaip paukščiams lesalą teikiančios saulėgrąžos.
Ar ūkininkai savo lauko gale pasėja bent porą arų saulėgrąžų? O jūs savo sode, darže? Ar jas auginate – ne sau, o paukščiams? Važiuodamas per Lietuvą žvalgausi ir matau: neaugina! Arba – beveik neaugina. Tačiau tą galima pakeisti, jau kitąmet. Tai taip paprasta, o pagalba paukščiams – neįkainojama. Beje – ir pramoga mums, nes stebėti paukščius, krebždančius saulėgrąžose, yra didelis malonumas.