Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Šiuolaikiniuose komiksuose superherojės nebedėvi tik maudymosi kostiumėlių

Žodis „komiksas“ turi daug neigiamų konotacijų, todėl net rengiant projektus juos reikia įvardyti kaip „grafinius pasakojimus“, LRT RADIJUI sako komiksų autorė Miglė Anušauskaitė. Anot jos, vis dėlto komiksai šiais laikais gerokai kitokie nei tie, kurie buvo publikuojami prieš 50 metų. Pavyzdžiui, moterys dabar tampa superherojėmis ir jų apranga nėra tik maudymosi kostiumėlis.
Komiksai
Komiksai / 123RF nuotr.

Menininkė tvirtina, kad komiksai gali būti labai įvairūs, o dar su tuo nesusipažinusiems siūlo apsilankyti ketvirtadienį prasidėjusioje pirmame tarptautinis komiksų festivalyje Vilniuje „Komiksų dienos“.

– Komiksai Lietuvoje nėra labai populiarūs. Bent jau ne tokie populiarūs kaip, pavyzdžiui, Belgijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, Briuselio centre ant pastatų išpaišyti herojaus Tintino nuotykiai. Pas juos komiksų tradicijos gilios. Kodėl Lietuvoje neprigijo komiksų tradicija taip, kaip kitur?

– Labai sunku atsakyti, vartojant tokius terminus, kaip „tradicija“, kodėl prigijo ar neprigijo. Taip pat galima kalbėti apie literatūros žanrus, pavyzdžiui, kriminalinį romaną, maginės ar mokslinės fantastikos kūrinius. Kriminalinis romanas Lietuvoje kažkodėl neprigijo, neturime stiprios tradicijos, o maginė ar mokslinė fantastika – atvirkščiai: kuriasi fantastų klubai, buvo leidžiami ir lietuvių, ir užsienio autorių kūriniai.

Bandant atsakyti, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip, yra daug visokių spekuliacijų. Pavyzdžiui, Ernestas Parulskis siejo su kriminalinio arba fantastinio romano tendencijas su nusikalstamumo lygiu šalyje, vyraujančia religija. [...] Man atrodo, tokių paaiškinimų gali būti labai daug.

Dėl komiksų įvairių paaiškinimų taip pat galėtų būti labai daug. Komiksas labai susijęs su stipria pasakojimo tradicija, nes tai dažniausiai yra pasakojimas. Taip pat jis susijęs su stipria vizualine tradicija, nes tai – vaizdinis pasakojimas.

Nežinau, kodėl atsitiko būtent taip, kad turime gerą, stiprią poetinę tradiciją, bet nėra stiprios pasakojimo tradicijos. Gal įtakos turi tai, kad Lietuvoje nėra stiprios pasakojimo tradicijos, lietuviškų romanų. Turiu omenyje, jų yra, bet tai nelaikoma stipriausiu žanru. Gal dėlto susidarė tokia situacija su komiksais.

– Ketvirtadienį Vilniuje prasideda pirmasis tarptautinis komiksų festivalis. Galbūt tai yra ženklas, kad komiksai pamažu tampa įdomūs ne tik juos piešiantiems, bet ir tiems, kurie juos gali paskaityti?

– Taip, manau, kad komiksai tampa įdomūs. Jų įdomumas stipriai susijęs su interneto atsiradimu ir paplitimu, nes interneto sraute vartotojai informaciją apdoroja labai greitai, galima prieiti prie labai įvairių komiksų.

Atsiranda įvairių būdų papasakoti, perteikti emociją, pavyzdžiui, parteikiant paveiksliuką, parašant porą žodžių ir nubrėžiant rodyklę į personažo burną. Gal kai kas sakytų, kad tokių komiksų kokybė nėra labai aukšta, palyginus su ilgomis pieštinėmis istorijomis, tokius komiksus skaito ir žino daug kas. Galbūt susidomėjimas dėl to ir didėja, nes tai nėra kažkoks išskirtinis, nišinis žanras, kurio reikia žinoti, kur ieškoti. Tai yra visur internete.

V.Gembicko nuotr./M.Anušauskaitė ir G.Jord
V.Gembicko nuotr./M.Anušauskaitė ir G.Jord

– Nauja Jūsų išleista knygelė, taip vadinamas zinas, pavadinta „Books Will Tear Us Apart“ (liet. „Knygos mus išskirs“). Gal galite paaiškinti, kas tas zinas ir apie ką šis Jūsų zinas?

Zinas yra savarankiškai išleista knygelė, kuri leidžiama ne su leidykla, o atsispausdinant, surišant, prekiaujant asmeniškai arba knygynuose. Tai mano antrasis asmeninis zinas. Pirmasis vadinosi „I Have No Teeth“ (liet. „Aš neturiu dantų“). Po to leidome ziną su kitomis komiksų autorėmis Akvile Magicdust, Viktorija Ežiuku ir Asta Did. Leidome zinų rinkinį, kuris vadinosi „Miestų istorijos“.

Kadangi pastaruoju metu dariau daug lietuviškų komiksų (leidome „10 litų“, „Miestų istorijas“, dar darau komiksą „Heraklis“), pagalvoju, kad jau seniai nebedariau kažko anglų kalba. Turiu keletą gerbėjų kitose šalyse, todėl nusprendžiau išleisti ziną anglų kalba „Books Will Tear Us Apart“. Jis apie literatūrą.

– Kodėl apskritai pasirinkote piešti komiksus ir per juos reikšti savo mintis? Ką pavyksta perteikti jais, ko neišeitų padaryti per kitą mediją?

– Žinoma, vertimo iš vienos medijos į kitą problema visada egzistuoja, bet žmogui, kuris gerai įvaldęs kažkurią mediją, turbūt nėra ribų. Su komiksais gerai tai, kad jie (bent jau mano piešiami komiksai) greitai padaromi.

Tiesiog nupieši dideles akis per visą veidą, nupieši burną per pusę puslapio, ir viskas aišku.

Komiksas komponuoja ir žodį, ir tekstą, ir vaizdą. Man labai patinka, kad gali perteikti išraiškas ir emocijas.

Kai vedu komiksų dirbtuves, dažnai sakau – įsivaizduokite, kad kažkam pasakojate apie situaciją ir taip nori perteikti emocijas, kad net neužtenka žodžių.

Visa tai galima parodyti per komiksus ir tau padaryti net ekspresyviau nei vaidinant ar fotografuojant. Tiesiog nupieši dideles akis per visą veidą, nupieši burną per pusę puslapio, ir viskas aišku.

Seni JAV komiksų leidybinės kompanijos „Marvel“ komiksų knygelių viršeliai. Sipa USA/Scanpix nuotr.

– Jūsų kuriami komiksai nėra vien tik kažkokios smagios istorijos apie herojus ar jų nuotykius. Ten galima įžvelgti daug ironijos, kritikos visuomenei, žmonių poelgiams. Kuo siekiate, piešdama savo komiksus?

– Turbūt tai atspindi mano požiūrį. Tai reiškiniai, kuriuos perteikiu per savo supratimą. Manęs dažnai klausia arba tiesiog pasako, kad mano komiksai edukaciniai. Iš tikrųjų aš nesiekiu mokyti. Gal tai pavyksta netyčia, bet iš tiesų aš piešiu ne kažkokiam žmogui, kurį siekiu pamokyti ar kažką jam parodyti. Piešiu daugiau ar mažiau tokiam kaip aš ir noriu dalintis savo pastebėjimais.

– Kaip apskritai gimsta komiksas? Nuo ko visa tai prasideda?

– Tai prasideda labai įvairiai. Tai priklauso nuo to, ar aš pati sugalvojau [komikso idėją]. [...] Dažniausiai idėją reikia apdoroti, pavyzdžiui, truputį pakeisti situaciją ar įsivaizduoti veikėjus. Gal reikia pagalvoti, kaip skambėtų šis pokalbis, jei vienas iš dalyvių būtų morka, o kitas – kopūstas.

Dažniausiai neimu žalios medžiagos. Man norisi ją apdoroti. Kita vertus, kartais idėjas reikia tiesiog paspartinti – sėdėti arba vaikščioti ir apie tai galvoti. Būna labai gerai, kai, pavyzdžiui, vedžioju šunį ir mintyse „nešioju“ rimtą ginčą. Kas nors kažką pasakė ar parašė, o aš einu ir galvoju – ką aš pasakyčiau ir ką tas žmogus atsakytų? Turbūt taip darome visi. Kartais iš to atsiranda juokingų pastebėjimų apie save ir kitus. Tai galima atvaizduoti komikse.

– Nuo ko siūlytumėte pradėti pažintį su komiksais žmonėms, kurie dar nežino, kas jiems patinka ar kur ko ieškoti? Kokius komiksus pati mėgstate?

– Man patinka besitęsiantis komiksas „Saga“. Patinka Lisos Hanawalt komiksai, Julios Wertz, Jesse`io Moynihano. [...] Žmonėms, kurie susidomėjo komiksais, galėtų ateiti į komiksų festivalį. Ten bus bibliotekėlė, kurioje bus galima pažiūrėt įvairius komiksus, susipažinti su skirtingais žanrais.

Moterys komiksuose nėra vien žavios damos, kurias reikia gelbėti iš degančių namų. Jos irgi yra superherojės.

Jei žmogui patinka animė, turbūt bus nesvetima manga. Jei patinka superherojų filmai, gal patiks ir superherojų komiksai.

Dažniausiai įsivaizduojame tokius senovinius, 1960 metų, komiksus, bet dabar, man atrodo, kuo toliau, tuo labiau komiksai įtraukia įvairią auditoriją.

Moterys komiksuose nėra vien žavios damos, kurias reikia gelbėti iš degančių namų. Jos irgi yra superherojės. Jų kostiumai nebūtinai yra maudymosi kostiumėliai (juokiasi). Net jei kažkas turi neigiamą nuomonę apie superherojų komiksus, manau, reikėtų pasižiūrėti, kokių komiksų dabar yra.

– Užsiminėte apie komiksų klišes. Galbūt yra žmonių, linkusių manyti, kad komiksai skirti vaikams, kad tai tik piešinėliai su raidėmis. Turbūt reikėtų pasakyti, kad komiksas nėra uždaras žanras, skirtas tik vaikams?

– Žinoma, taip nėra. Žodis „komiksas“ turi daug neigiamų konotacijų. Su kitomis komiksų autorėmis netgi kalbėjome – jei rengi kokį nors projektą, reikia nerašyti žodžio „komiksas“, reikia rašyti „grafinis pasakojimas“, nes komiksą žmonės įsivaizduoja kaip karikatūrą.

Iš tiesų ir pati taip įsivaizduodavau, bet, kai pradėjau paišyti, tai dariau negalvodama – eina mintys, atsiranda paveiksliukas, tekstas. Jei man būtų kas nors pasakęs, – imk, paskaityk komiksų – nežinau, ar būčiau norėjus tai daryti. Įsivaizdavau, kad tai yra arba Antinas Donaldas (tai labai geras komiksas), arba karikatūros, kuriose vaizduojami politikai su didelėmis nosimis.

Jei tyčia nesidomi nei vienu iš tų žanrų, tokių kūrinių ir neieškosi. Tai tiesiog forma, į kurią galima sudėti bet ką. Žmonės, kurie žino „The New Yorker“ karikatūras, turi visai kitokį įsivaizdavimą apie karikatūrą nei tie, kurie atsimena „Šluotos“ karikatūras. Tai [komiksas] yra forma, į kurią galima įpilti bet ką.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos