Turime laisvę. Tai labai daug. Klesti lietuvių kalba. Tokia švari ir suaktualinta, pritaikyta moderniam laikui ji niekada nebuvo. Dažnai angliškų iškabų žodžiai į kalbą nebeprasiskverbia. Jau niekas mums nepasakys: "O aš tavo šuns kalbos nesuprantu." Niekas mūsų į Sibirą nebetrems, netąsys lavonų po turgaus aikštes ir nebereikia baugiai spėlioti: "O koks valdovas dabar į Kremlių atėjo?"
Apie materialinę mūsų gyvenimo pusę nė kalbėti nereikia - valgome, ką norime, rengiamės, kaip norime, važiuojame, kur širdis traukia. Neseniai buvau viename senelių pansionate. Sandėlyje krūvos suaukotų drabužėlių, paltų, kailinių, avalynės. Seneliai sako: "Ačiū, nereikia, jau turim daugiau negu galime nešioti."
Tai kodėl mes nusivylę ir nelaimingi? Prieš porą savaičių Panevėžyje į šį mano klausimą kažkas iš publikos atsakė: "Nėra patriotizmo."
Tai, kad gal ne. Visai neseniai kaip mūras stovėjome gindami Seimą. Ir pasaulio rekordą akimirksniu pasiekėme, kai stojome į Baltijos kelią. Beje, būtina savęs paklausti: "O iš kur patriotizmas atsiranda, ir nuo ko jis išgaruoja?"
Kitas žmogus atsakė: "Moralė krito."
Tai kad irgi ne. Ar ji, ta moralė, buvo taip aukštai, kad galėjo kristi? Kai vogėme (tai vadinosi nešimu) iš kolūkių, iš gamyklų varžtus, verpalus, mėsą prie nuogo kūno prisirišę? Neatsimenu, kad labai moralūs buvome.
Nepasitenkinimo, tarpusavio neapykantos jausmas dabar būdingas visam pasauliui. Visų konfesijų bažnyčios turi didelių problemų. Valstybės negaili pinigų policijai, statomi moderniški kalėjimai - tačiau niekas nepadeda.
Pasiklydome tarp trijų pušaičių
O gal visi mes darome kokią nors didelę klaidą? Matome problemas atskirai, nesusiedami vienos su kita. Žiūrime, bet nematome. Nes atrodo - na kas gali būti bendro tarp nutukimo epidemijos, narkomanijos, ir vis didesnių, suktesnių vagysčių? Smarkiai didėjančio psichikos ligų nuošimčio ir nelabai ilgėjančio, nors dabar turėtų ilgėti, žmogaus gyvenimo? Turi būti koks nors ryšys, koks nors bendras vardiklis.
Ne tik Jūs, skaitytojau, ir aš laužome dėl to galvas. Notingemo universiteto profesorius Wilkinsonas ir Jorko universiteto dėstytoja Pickett pasitelkė negailestingą ginklą - statistiką. Rinko visų išsivysčiusių valstybių statistinius duomenis ir gan greitai priėjo prie stulbinamos išvados: sunkios socialinės problemos, neapykanta, psichikos ligos, visokios rūšies nusikaltimų daugiausia yra valstybėse, kur didelė nelygybė. Ir priešingai. Šalyse, kur skirtumai nepribloškia, įtampa tarp žmonių nedidelė arba jos net nėra.
Didžiojoje Britanijoje paauglės pastoja šešis kartus dažniau negu egalitarinėse (kur lygybės daugiau) šalyse, o psichikos ligų Amerikoje pasitaiko tris kartus dažniau negu Japonijoje, kuri lygybės požiūriu vertinama geriausiai. Amerikoje netrūksta žmogžudysčių, gyventojai katastrofiškai nutukę ir panašiai.
Dalį šių reiškinių, bent jau nutukimą, paaiškina medicina. Kai žmogui neramu, kai jis ko nors bijo, ypač, kai bijo ateities, organizmas pats, be žmogaus valios, pradeda rūpintis savim ir kaupti atsargas. Kaip meška prieš žiemą.
Didelės nelygybės šalyse sudirgę ne vien žemieji sluoksniai. Viršutiniuose įtampos dar daugiau, nes turint turto visada kabo grėsmė jį prarasti. Turtingasis nuo tos baimės ginasi kaupdamas dar didesnius turtus.
Šalys, kaip Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Portugalija, kur 20 proc. turtuolių uždirba septynis arba net dešimt kartų daugiau negu 20 proc. varguolių (nekalbu apie liumpenus!), kur gerovės laiptai statūs, problemų turi daug daugiau už kitas valstybes.
Svarbus ne pragyvenimo lygis - svarbus palyginimas. Jungtinėse Valstijose 80 proc. "skurdžiams" priskiriamų amerikiečių namuose turi oro kondicionierius, 33 proc. - indaploves, 50 proc. - vieną arba du automobilius. Gauna talonus nemokamam maistui, drabužiams, vaikų maitinimui, būna kad ir už jų būstą mokama. Daugelyje šalių tokio gyvenimo skurdžiu nepavadintum. Nepaisant to, šie amerikiečiai nelaimingi ir įnirtę. Nes jie mato tautiečius, kurie turi nuosavą reaktyvinį lėktuvą, porą dvarų, arklio kojos ilgio indėlius banke ir salą pietų jūrose.
Kuo didesnis skirtumas tarp tų, kurie turi daug ir tų, kurie turi mažai, tuo labiau ir viena, ir kita pusė sureikšmina materialius dalykus. Tai, kokiu automobiliu važinėji, nesvarbu egalitarinėje visuomenėje. Ten gerbiamas dviratis. Bet automobilio markė turi milžinišką reikšmę stačių laiptelių visuomenėje. Nenuostabu, kad joje daug dažniau žmonės pakrinka. Kai esi ilgesnį laiką neigiamai vertinamas kitų žmonių, ypač savo artimųjų, gali bet ką padaryti. Vieni tampa perpetuum mobile išradėjais, kiti šaudo į darbo ar klasės draugus. Labai nelygioje visuomenėje laimingųjų nėra, o patenkintųjų reta.
Didžiausios "žirklės" - Jungtinėse Valstijoje. Ten viršutinis penktadalis uždirba 8 su puse karto daugiau už apatinį penktadalį. Po jos eina Portugalija (skirtumas 8 kartai), Didžioji Britanija, Izraelis ir kitos. Mažiausias skirtumas - Japonijoje. Tik 3,4 karto. Neblogai laikosi Suomija, Norvegija, Švedija, Danija, Belgija, Austrija. Bet statistinis amerikietis gyvena penkiais metais trumpiau nei japonas, nors uždirba už jį tris kartus daugiau, o sveikatos apsaugai ir vaistams išleidžia šešis kartus daugiau. Amerikos kalėjimuose sėdi (proporcingai gyventojų skaičiui) 7,5 karto daugiau kriminalinių nusikaltėlių negu Japonijoje.
Ne revoliucija, o evoliucija
Visiškos lygiavos niekur nėra. Jos ir negali būti, ji prieštarauja gamtos dėsniams ir ji būtų žalinga. Kiekvienas žmogus turi turėti teisę ir galimybę augti, kilti, rungtyniauti konkurencinėje kovoje su kitais. Laimėtojai turi būti apdovanoti. Būtent tai - laisvos rinkos ekonomika - sukūrė tuos turtus kuriuos matome, dėl jos neišpasakytai dideliais žingsniais šuoliuoja mokslas ir technika.
Tačiau konkurencinių kovų laimėtojas neturi teisės trypti kojomis nugalėto tautiečio. Jis ims maištauti. O revoliucijos į gerą neveda, tik į juodą diktatūros naktį. Nei Japonija, nei Skandinavijos šalys, ar Belgija jokių revoliucijų nekėlė. Išeitis tik evoliucija, demokratiškų rinkimų kelias. Partijų pavadinimai neturi reikšmės. Skandinavijos šalyse tos politikos laikosi ir socialdemokratai, ir konservatoriai, Japonijos valdančioji partija save vadina liberalais, kitur dar kitaip. Nesvarbu kokios spalvos katė, svarbu, kad peles gaudo. Nes pasipriešinimo evoliucijai visada labai daug. Kas norės, kad jo pajamos sumažėtų naudai to kito, kuris neturi nei verslumo, nei išminties, nei kietumo?
Gali būti, kad ši ekonominė krizė, kuri atskleidė finansų galiūnų nežabotą gobšumą ir kvailumą privers net Ameriką imtis priemonių. Manau, visa žmonija pribrendo dideliems pasikeitimams.
Lietuvoje lygybe nekvepia
Lietuva pagal nelygybę yra Europos sąrašo viršuje. 20 proc. mūsų gyventojų pajamos 5,9 karto didesnės negu apačioje esančių 20 proc. piliečių. Iš Europos šalių didesnė nelygybė negu Lietuvoje tik Portugalijoje - 6,5 karto, Latvijoje - 6,3 ir Graikijoje 6 kartus. Švedijoje pajamos skiriasi tik 3,4 karto. Tai skandalinga padėtis, ir, manau, daugelio mūsų politinių bėdų priežastis.
Sovietiniais laikais jokia lygybe nekvepėjo. Pirmiausia, buvo baisi teisinė nelygybė - "draugas Petrovas veda draugą Ivanovą sušaudyti". Šalis skurdo visą laiką, sunki krizė buvo visą laiką ir materialinės ano elito privilegijos dabar mums atrodo juokingos. Kremliaus "bonzos" gaudavo "spec. pajoką", kuriame būdavo ikrų, tauriųjų žuvų, kumpio, konjako, apelsinų, bananų. Buvo uždaros poilsiavietės, stambūs TSKP CK tūzai su šeimomis važiuodavo į poilsines, kurias jiems įsteigė korumpuotos Italijos ir Prancūzijos kompartijos. Tačiau Kremliaus spec. parduotuvė blanksta prieš dabartinę gerą mūsų kaimo parduotuvę, ką jau kalbėti apie didžiuosius prekybos centrus. Dabar mokytojas ar net studentas poilsiauti Italijoje arba Turkijoje gali geriau ir laisviau negu ano meto CK sekretorius.
Sulopytos sermėgos baimė
Ir vis tiek susiduriame su protu nesuvokiamu fenomenu - mūsų visuomenės didelės dalies nostalgija sovietiniems laikams. Kartą Žemaitijoje, salėje, atsistojo buvęs traktorininkas. "Prie ruso mes Lietuvoje buvo "Vo!" - rodydamas pakeltą nykštį pareiškė. - O dabar mes "Vo!" - nykštis nukrypo žemyn.
To žmogelio žodynas gal ir nėra labai turtingas, bet atspindi tam tikrą mątymą. Baltijos šalys tvarkėsi, palyginti su kaimynais, šiek tiek geriau. Ir ubagas jautėsi laimingas, galėdamas pasididžiuoti, kad jo sermėga buvo 0užlopyta geriau negu kaimyno.
Neverslūs žmonės, nuolaidesnio charakterio - taip pat geri žmonės. Taip pat reikalingi. Kaip galime norėti, kad jie būtų laimingi, kad mylėtų valdžią, Seimą? Kol nepadarysime didžiosios evoliucinės reformos, tol tauta instinktyviai ieškos išeities, ir per kiekvienus rinkimus puls ant kaklo vis naujam ir naujam pranašui.
Ponios Dalios Grybauskaitės išrinkimas - ne tas atvejis. Ji nėra naujas veidas Lietuvos politikoje. Bet ji nesusisaisčiusi su ekonominėmis struktūromis ar partijomis. Jos triuškinama pergalė, didžiausia nuo Sąjūdžio laikų, rodo, kad mūsų žmonės su ja sieja esminių pasikeitimų viltis, nors ne kiekvienas moka tai įvardyti. Tai ne socializmo ar kito -izmo, o teisingumo paieškos.
Nestabili valstybė pavojinga visiems, bet labiausiai - pasiturintiesiems.
