Inžinieriai sukonstravo ir užpatentavo save nukreipiančias kulkas, kurios iššautos skrieja nebūtinai tiesiai, bet visada pataiko į lazeriu užfiksuotą, net ir judantį taikinį, esantį ne toliau kaip už 1,5–2 km.
Naujosios kartos kulkos, kurių idėją DARPA suformulavo dar 2010 m., skirtos smulkaus kalibro šaunamiesiems ginklams, kuriais ginkluoti pėstininkai ar su įstatymo pažeidėjais kovojantys pareigūnai. Inžinieriai Redas Jonesas ir Brianas Kastas tebetobulina savo išradimą ir dairosi privačių investuotojų – kol kas tokių šaudmenų nuodugnaus testavimo ir gamybos kaštai būtų itin dideli.
Naviguojančių kulkų veikimo principas iš esmės yra toks pat, kaip ir precizinio tikslumo bombų. Kulkos priekyje sumontuotas optinis jutiklis randa lazerio spinduliu pažymėtą taikinį, o užfiksuotą informaciją siunčia į kulkoje sumontuotą valdymo sistemą. Aštuonių bitų procesorius ima reguliuoti menkučių kulkos paviršiuje kyšančių gilzės „pelekų“ padėtį tą pačią akimirką, kai kulka išlekia iš vamzdžio. Taigi kulkoje veikianti elektronika aerodinaminėmis priemonėmis koreguoja jos skriejimo trajektoriją taip, kad ši lėktų tiesiai į taikinį.
Siekiant užbaigti projektą inžinieriams dar teks išradimą papildyti kai kuriais moderniems šaudmenims būdingais parametrais – pavyzdžiui, kulkos išsukimo sistema, kuri stabilizuoja kulkos skrydžio trajektoriją ir sudaro sąlygas šoviniui skrieti kuo tiesiau.
Kompiuterinio modeliavimo duomenys rodo, kad tokios kulkos yra žymiai tikslesnės. Jei paprastos kulkos į taikinį, esantį už 1 km, skrieja su maždaug 9 metrų paklaida, tai naviguojančių šovinių paklaida siekia tik 0,2 metro.
