Ilgą laiką sėdimą darbą dirbusi moteris ilgainiui pradėjo jausti nugaros skausmus. Moteris dažnai lankėsi pas kineziterapeutus ir vienas iš specialistų pasiūlė užsiimti šiaurietišku ėjimu. „Šiaurietiško ėjimo metu įtrauki raumenis, lazdos perneša apkrovą nuo kojų į rankas, ne taip pavargsta kojos, neįsitempia pečiai, – laidoje „Sportuok su Vlada.LT“ pasakojo V.Čaplikienė. – Einant šiaurietiškai reikia dėti priešingą ranką, priešingą koją, pėdą reikia statyti nuo kulno link pirštų, pečiai turi būti ištiesti, pilvas ir sėdmenų raumenys įtraukti. Einant šiaurietiškai, ne taip pavargsta rankos, neįsitempia pečiai. Lazdos sukuria kitokį judesį.“ Būtent dėl šio ėjimo specifiškumo, moteriai tiko šis fizinis užsiėmimas.
Pasak Vaivos, einant šiaurietiškai, per valandą galima nueiti apie 5,5-6 km. „Tai labai geras fizinis aktyvumas. Ypač tiems, kurie skaičiuoja kalorijas. Būtent aš tai kaskart darau, – pasakojo ėjimo entuziastė. – Su trenere intensyviai vaikščiojau savaitę, išmokau technikos. Ėjimas šiaurietiškai yra puikus. Dirba beveik 99 proc. kūno raumenų, o jei dar pajungi liežuvį, tai dirba ir visas 100.“
Po kurio laiko V.Čaplikienę užklupo traumos. Kartą jai šokant rokenrolą trūko priekinis kryžminis kairės kojos raištis. Vilnietei buvo atlikta operacija, tačiau po poros metų trauma atsinaujino slidinėjant. Gydytojai draudė Vaivai per dieną nueiti daugiau nei 10 km, moteriai buvo uždrausta bėgioti. Po kurio laiko slidinėjant ji patyrė dar vieną traumą – kaklo išvaržą. Moteriai tirpo ranka, ji negalėjo sparčiai, Vaiva priaugo svorio, ją ištiko depresija. Iš ligos vilnietė išsikapstė tik tada, kai pailsėjo sanatorijoje, pagijo kaklas ir moteris vėl galėjo sparečiai judėti, sugrįžti prie šiaurietiško ėjimo.
Po traumų ir depresijos Vaiva priaugo 20 kg. Nereikalingo svorio atsikratyti jai padėjo kasdien pasivaikščioti lauk kviečiantis šuo.
„Kai gyvenime atsirado šuo, lazdas padėjau į šoną, jas palikau ilgesnėms distancijoms. Turėdamas šunį, esi priverstas judėti, o ypač su Džeko Raselo terjerais, kuriems judėti reikia ypač daug, – pasakojo V.Čaplikienė. – Meilė ėjimui ir šuniui paskatino feisbuko grupės narius pakviesti į sekmadieninius pasivaikščiojimus su Džeko Raselo terjerais. Neseniai pradėjome jau trečią sezoną, susitinkame Ribiškių trasose. Šeimininkams tai puiki mankšta kojoms, o šunims – puiki proga pabendrauti.“
Pasakodama savo ėjimo istoriją, moteris prisiminė šiemet keturiskart Lietuvoje vykusias „Proenzi ArthroStop“ masinio ėjimo varžybas. „Šiemet Lietuvoje atsirado labai geras dalykas – ėjimo varžybos, kurias organizavo Vlada Musvydaitė. Šiemet renginiai įvyko Vilniuje, Druskininkuose, Nidoje ir Kaune. Turiu visus varžybų medalius“, – šyptelėjo ėjimo mėgėja.
Ėjimas moterį ir jos šeimą paskatino sveikai gyventi ir maitintis. „Skaičiuojant kalorijas, svarbu jas išdeginti, kiek suvartojai, – patirtimi dalijosi vilnietė. – Feisbuke turiu grupę, kur pamėgtus patiekalus stengiuosi pakeisti sveikesniais. Judėjimas, gera nuotaika nuteikia visiškai kitokiam gyvenimui!”
