„Surfhouse“ buriavimo stovykla prie Kuršių marių, globojanti vandens sporto entuziastus, Nerijaus, Kristinos ir jų vaikų – 5 metų Viesulo ir 3 metų Vėtros – namai visą vasarą. Niūrius lietuviško rudens vakarus jie iškeičia į gyvenimą Egipte, žiemą organizuoja slidinėjimo keliones kalnuotuose kraštuose.
„Vasarą ir žiemą gyventi Lietuvoje gera, bet pavasaris ir ruduo man yra patys sudėtingiausi, – sako Nerijus. – Mes neturime, ką veikti, kuo užsiimti. Kadangi buriuojame arba slidinėjame ir norime tai daryti dažnai, mažiausiai du tris kartus per savaitę, o pavasarį ir rudenį čia nėra sąlygų, tiesiog išvažiuojame.“
Įdomu klausytis jų pašėlusios, pozityvios istorijos, kurioje gyvenimą lemia vėjas, meilė, vaikai ir pozityvus požiūris.
„Kažkada buvome „labiau normalūs“, aš dirbau buhaltere, o Nerijus – pardavimų srityje. Susipažinome per bendrus draugus, neatjojo jis su baltu žirgu. Nebuvo taip, kad pamačiau ir pervėrė žaibas.“
„Savo darbe buvau viską pasiekusi, galėjau tik mokytis ir kelti kvalifikaciją, tačiau to nenorėjau. Nerijui irgi viskas buvo nusibodę. Pagalvojom, kad reikia išsivalyti nuo miestietiško gyvenimo, metėm darbus ir išsikraustėme į vienkiemį Anykščių rajone. Ten pragyvenome trejus metus ir susilaukėm Viesulo.“
„Nėra kaimynų, nėra parduotuvės. Ūkio neturėjome, nieko nesodinome ir neauginome. Tvarkėmės seną namą, viską iki smulkiausios detalės darėmės patys. Turėjom laiko. Į miestą grįždavome tik kartą per tris mėnesius.“.
„Tėvai ir draugai buvo šokiruoti: kur jūs važiuojat, kaip jūs gyvensit, iš ko jūs gyvensit, ką ten veiksite kaime? Turėjome šiek tiek santaupų, laimingai gyvenom tol, kol vieną dieną pasitikrinus sąskaitą, paaiškėjo, kad pinigai baigėsi. Tada susėdom galvoti, ką toliau daryti.“
„Aš apie pinigus negalvoju, netgi banko kortele nesinaudoju. Per daug jų neturiu. Jaučiuosi, kad esu laimės kūdikis, man viskas susidėlioja taip, kaip reikia. Atvirkščiai – jeigu įdedu pastangų, viskas susiklosto ne taip, kaip turėtų. Jei nieko ypatingo nedarau, natūraliai pasisuka į gera.”
„Net šitą stovyklą radau netyčia, be didelių pastangų. Išvažiavome su draugu ieškoti vietos „Surfhouse'ui“. Pradėjome nuo Svencelės konteinerių, kur jau yra vandens sporto stovykla, pavažiuojam 400 m į šoną, didžiuliai vartai su užrašu „Išnuomojama“. Jau vakare su savininku sukirtome rankomis ir išsinuomojome kempingą trejiems metams. Neįtikėtina, kad niekas iki tol šios vietos nebuvo radęs.“
„Mes esame atviri. Pradžioje kiekvieną žmogų priimame į savo kompaniją ir neskirstome pagal tai, kaip jis atrodo, kiek pinigų uždirba, kokią įrangą perka, bet vėliau mums labai svarbu bendravimas. Jei žmogus savanaudis, zyzlys, važiuoja kartu į sporto kelionę, viskuo skundžiasi ir kelia neigiamas emocijas, metame jį lauk. Visų pirma visiems turi būti gera leisti laiką kartu.“
„Atsimenu, nuvažiavo Nerijus buriuoti, sėdžiu ant kranto. Prieina bičiulis ir sako: „Buriavimas tikrai ne merginoms, tai labai sudėtinga, jei iš dešimties vienai pavyksta, tai jau labai gerai.“ Tada pagalvojau, kas čia per kosmosas, kad taip neįveikiama. Po truputį pradėjau plaukti ir iki šiol nesuprantu, kas čia tokio sudėtingo.“
„Lyginant su buriuojančiais vaikinais Lietuvoje, Kristina yra labai stipri buriuotoja. Šiuo metu ji mokosi sudėtingą „freestyle“ triuką, kai jį įvaldys, visiems nušluostys nosį.“
„Buriavau netgi būdama nėščia ir net kelios dienos iki gimdymo. Kiekvienas žmogus jaučia, ką gali daryti, o ko neišdrįstų.“
„Vaikų vardus buvome išrinkę iš anksto. Berniukas – Viesulas, mergaitė – Vėtra. Jokiu būdu nenorėjome tuo metu populiaraus vardo Vėjas. Juokingiausia būdavo, kai kas nors pasiteiraudavo vaiko vardo. Sakydavau „Viesulas“, o manęs klausdavo, koks jo tikras vardas.“
„Viesulas labai aktyvus, mėgsta bendrauti su žmonėmis. Nuo 2 metų moka čiuožti slidėmis, dabar čiuožia snieglente nuo bet kokio sudėtingumo trasų. Labai nori išmokti valdyti jėgos aitvarus.“
„Vėtra baisiai užsispyrusi. Viską turi daryti pati, jei nesiseka, bandys tol, kol pagaliau pavyks. Nuo pusantrų metukų ji jau moka pati apsirengti, apsiauti batus. Vaikai keliasi anksčiau, patys pasiima iš šaldytuvo, ko nori, ir papusryčiauja.“
„Vėtrą gimdžiau Klaipėdoje. Nerijus mane atvežė iki ligoninės ir išvažiavo. Buvo sekmadienis, neturėjom, kur Viesulo palikti, o į gimdyklą su vaikais neleidžia. Po to visi kartu grįžom į kemperį. Vaikui svarbiausia, ne kur būti, o būti šalia mamos.“
„Mūsų gyvenimas kitiems niekaip neįtilpdavo į tradicinius rėmus. Mes su Kristina sakydavome: kaip atskiri lietuvių ir lenkų vaikus Anglijoje? Labai paprastai, jie visi su kepurėm vaikšto.
Viesulas visada miegodavo vežime lauke dienos metu, nesvarbu, kiek būdavo laipsnių. Rengėme juos taip pat, kaip patys esame apsirengę, arba net mažiau, nes jie taip nori, jiems nešalta. „Eik pavalgyt“, – mane tėvai versdavo ir tai nervindavo.
Mes nieko nedarome per prievartą ir jie valgo viską. Viesulas valgo gražgarstes ir prašo nupirkti salierų stiebų. Mes neduodame saldumynų, nes jų duoda visi kiti geri žmonės, kaip močiutės. Perdėtai nesaugome, jei vaikas nori lipti į balą, leidžiam. Negaliu pamiršti, kaip gyvendami kaime atvažiavom su vaikais į Vingio parką. Žiūrime, mamos visus mažus vaikus už kapišonų laiko, patiems eiti neleidžia. Kas jiems nutiks? Išsipurvins? Pasijutome kaip kitame pasaulyje.“
„Jaučiame labai stiprų ryšį su vaikais, visur keliaujame kartu. Mūsų darbas yra šalia jų. Nėra taip, kad atsikėlėm ryte, pridavėm vaiką į darželį, nuėjom į darbus, po to pasiimam iš darželio, būnam pavargę, norim pažiūrėt televizorių.
Jie su mumis jaučiasi saugiai ir gerai. Sakoma, kad vaikams reikia žinoti, kur jų namai. Nieko panašaus: vaikams namai yra ten, kur mes tuo metu esame. Jei mes gyvename viešbutyje, tai yra jų namai. Atvažiuoja ir klausia: „O kur bus mūsų namai? – Čia bus mūsų namai. – O kur bus mano kambarys? – Štai čia.“ Mes išvažiuojame į Egiptą, ten gyvename šiaudiniuose nameliuose, kur nėra elektros, miegame ant čiužinio. Vaikams yra gerai, jie net nesuka dėl to galvos.“
„Kartais pagalvojame apie buriavimo vietą kitame pasaulio krašte, kur įkurtume stovyklą ir atvažiuotume žiemoms, tačiau taip prisirištume ir mūsų čigoniškas gyvenimas baigtųsi.
Per daug uždirbti nesistengiame, darome tiek, kiek jaučiame esant reikalinga. Jei yra darbų, bet pučia vėjas, lekiam buriuoti, o tuos darbus padarome vėliau. Visa „Surfhouse“ komanda gyvena panašiu ritmu, todėl nesusipratimų nekyla.
Tik per keliones pajaučiam, kad mūsų požiūris kitoks. Nuvažiuojame su grupe slidinėti ar buriuoti. Mes išmokę ilsėtis ir niekur neskubame. O visi klausinėja, koks planas, ką veiksime, kas bus vakare, rytoj ar poryt. Žmonės, kurie turi pastovų gyvenimo ritmą, nori viską kontroliuoti, greitai pasiimti, skuba gyventi. Atsipalaiduokite!“
