Nuo Taivano nakties dangų nušvietusių fejerverkų šokėjų fone stūksančios šventyklos fasadui keičiant spalvas, pasirodymo kulminacija virsta merginų šokis aplink stulpą ir striptizas, kurį jos parodo gausiai moterų, vyrų ir vaikų miniai.
„Tai sunkus darbas, bet turiu užsidirbti pragyvenimui“, – sakė aštuoniolikmetė En En, atgaudama kvapą po striptizo, kurį sušoko vietos religinės šventės dalyviams.
Jos pasirodymas, už kurį mergina gavo 3 tūkst. Taivano dolerių (274 litų) atlygį, prasidėjo šokiu ant scenos, o jo pabaigoje šokėja įsimaišė į žiūrovų minią ir leido vyrams už pinigus save liesti.
Taivano liaudies religijoje pastebimas unikalus dvasinių ir žemiškų papročių mišinys, kurio didžiausią nuostabą kelianti praktinė išraiška yra tokių samdomų šokėjų pasirodymai šventėse, vestuvėse ar net laidotuvėse.
Merginos šoka ant vadinamųjų elektroninių gėlių automobilių – sceną atstojančių specialių išpuoštų sunkvežimių su apšvietimo ir garso technika, kurie keliauja iš vieno miestelio į kitą, o kartais aplanko ir kaimo vietoves.
„Tokios grupės privilioja minias į mūsų renginius. Jų pasirodymai yra skirti dievams ir dvasioms, siekiant jų palaiminimo“, – sakė garsios daoistų Vu Fu šventyklos Taivano Taojuano provincijoje pareigūnas Chen Chung-hsienas.
„Jos tapo mūsų religijos ir liaudies kultūros dalimi“, – pridūrė jis.
26 -erių Chiang Pei-ying yra laikoma atlikėja veterane – per dvidešimt darbo metų su šeimos verslą įkūrusiu tėvu ir dviem seserimis ji išnaršė visą Taivaną ir linksmino ne tik gyvuosius, bet ir mirusiuosius.
Pirmą kartą į sceną ji užlipo dar darželyje, nes jai patiko dainuoti ir šokti publikai. Netrukus ji tapo įžymybe ir su savo seserimis per vieną 20 minučių pasirodymą uždirbdavo iki 80 tūkst. Taivano dolerių.
Moteris sako, kad jai patinka jos darbas, nors kartais pasitaiko gana keistų užsakovų prašymų, pavyzdžiui, pasivaikščioti tarp karstų arba padainuoti mirusiesiems per laidotuves.
„Visa tai matau nuo mažų dienų, todėl manęs tai nestebina. Koncertavimas mirusiesiems niekuo nesiskiria nuo koncertavimo gyviesiems“, – sakė ji.
„Jiems patiko dainuoti, kai jie buvo gyvi, todėl jų artimieji galvoja, kad ir mirus jiems kas nors turėtų padainuoti. Aš gaunu gerus arbatpinigius ir tikiuosi, kad kaupiu gerą karmą“, – kalbėjo Chiang Pei-ying.
Nors dabar pilnas striptizas viešumoje šokamas retai – šalyje tai laikoma baudžiamuoju nusikaltimu – tačiau šventėse, privačiuose vakarėliuose ir laidotuvėse galima išvysti dalinai apsinuoginančių šokėjų.
„Kai kuriems žmonėms patinka vaikščioti į vadinamuosius palydovių klubus, todėl jiems palikus šį pasaulį, jų artimieji pasamdo striptizo šokėją, kad primintų tai, kuo jie domėjosi būdami gyvi“, – kalbėjo jau 30 metų šiuo verslu užsiimantis Chiang Pei-ying tėvas Chiang Wan-yuanas.
Sunku įsivaizduoti, kad kas nors panašaus galėtų vykti prie kurio nors Europos miestelio bažnyčios. Vis dėlto tokiems pasirodymams pritaria ne visi vietos gyventojai – kai kurie tokias aštuntajame dešimtmetyje susiformavusias tradicijas vadina šokiruojančiomis ir vulgariomis.
Tačiau daugumai tai yra natūrali tradicinės liaudies kultūros, kurioje seksas nėra griežtai atskirtas nuo religijos, tąsa.
Pietų Karolinos universiteto antropologas Marcas Moskowitzas sako, kad šis paprotys atėjo iš specialios kinų „karšto ir triukšmingo“ sampratos, kuri turi teigiamą konotaciją.
„Tradicinėje Kinijos ir dabartinėje Taivano kultūroje tai reiškia, jog norint, kad renginys būtų linksmas arba vertas dėmesio, jis turi būti triukšmingas“, – sakė M.Moskowitzas, 2011 metais sukūręs dokumentinį filmą „Dancing for the Dead: Funeral Strippers in Taiwan“ (Šokis mirusiesiems. Laidotuvių striptizo šokėjos Taivane).
„Stebint tuos pasirodymus man pradėjo patikti idėja, kad galima švęsti kažkieno gyvenimą ir taip padėti išsklaidyti liūdesį“, – sakė antropologas.
