Vyravo laikas, kai tatuiruotės Lietuvoje buvo tabu, LRT RADIJUI sako Giedrius. Kai kažkas draudžiama, anot jo, tai automatiškai labai traukia: „Buvo atgimimo laikas, Lietuva – jau nebe sovietinė, tačiau visa tai daryti dar draudžiama. Į panašius dalykus žmonės žiūrėjo negatyviai, tad reikėjo pramušti ledus ir sulaužyti stereotipą.“
Paklaustas, ar buvo daug žmonių, norinčių darytis tatuiruotes, Giedrius teigia, kad jų buvo be galo daug. Jis prisimena, kad tuo metu apie tatuiruotes žinojo tik pagrindinius dalykus, pavyzdžiui, kad tai piešinys ant kūno visam gyvenimui, bet kad yra tiek įvairių technikų, svarbi higiena, psichologija – ne.
Tatuiruočių meistras pasakoja, kad technikos mokosi visą gyvenimą, o pirmoji, kurią naudojo, buvo tarybinė, naudojant barzdaskutę. „Po daugelio metų tatuiravimo mašinėle ir domėjimosi tatuiruotėmis, daromomis visame pasaulyje, gimė mintis, kad reikėtų grįžti į pradžią, į šaknis – etnografinį tatuiravimą“, – sako Giedrius.
Jis paaiškina, kad iš ten, iš senojo tatuiravimo, kyla viskas – atsakymai į visus klausimus, energija, slypinti šaknyse. Toks tatuiravimas, sako jis, atliekamas įvairiai: „Naudojamos adatos, kaulai, kriauklių nuolaužos. Tuomet nėra tarpininkų, elektros, vibracijos – tik žmogus ir meistras.“
Giedrius pasakoja, kad jo pirmasis tatuiravimas rankomis vyko Borneo saloje: „Vietiniai čiabuviai ten tatuiruoja lazdelėmis. Turėjau meistrą mokytoją, pas kurį dirbau apie mėnesį. Jis man ištatuiravo nugarą.“ Vėliau, priduria pašnekovas, jis Kambodžoje mokėsi tatuiruoti budistiniu principu, kitais instrumentais. Dar vėliau – Amazonės džiunglėse, naudojant augalinius dažus.
„Apibendrinant technikas, galima sakyti, kad esmė visur ta pati – pradurti odą. Aš pasirinkau sau patogiausius ir priimtiniausius instrumentus“, – tvirtina Giedrius. Jis sako, kad yra keliavęs į įvairias pasaulio šalis, kur visuomet turi tikslą pažinti ne tik vietinę gentį, bet ir jos kūno saviraiškos meną.
„Jei vykstu į Indiją, nebūtinai tik medituoju. Žinau, kad ten, kalnuose, gyvena gentys, kurios tatuiruojasi veidus, tad dalį kelionės aš ieškau tos genties. Keliaujant po Amazonės džiungles, mano tikslas ne tik pabendrauti su šamanais, bet ir sužinoti daugiau apie tatuiruotes“, – tvirtina meistras.
Giedrius teigia, kad tatuiruotė yra tarsi elgesio programa.
Giedrius teigia, kad tatuiruotė yra tarsi elgesio programa: „Pagal simbolį, kurį žmogus išsitatuiruoja ant savo kūno, jį priima aplinkiniai žmonės. Pats žmogus tai kasdien mato ir atitinkamai elgiasi.“
Dabar, anot jo, vis dar išlikę tai, kas buvo anksčiau, – bendravimas simboliais, ženklais. Jis pasakoja, kad senovėje gentys, kurios tarpusavyje nesusikalbėdavo, nepuldavo vienas kito ir nesiekdavo iš karto nužudyti, o apeidavo, apžiūrėdavo tatuiruotes – perskaitydavo simbolius.
„Tik tada būdavo galima suprasti, su kokio socialinio sluoksnio atstovu įvyko susitikimas. Dabar mes esame civilizuoti žmonės, tačiau giliai kiekviename iš mūsų tupi laukinis žmogus, su visais instinktais, pradmenimis, pasireiškiančiais tam tikrose situacijose“, – sako pašnekovas. Būtent todėl, jo nuomone, mūsų pasąmonė reaguoja į simbolius ir tatuiruotes.
Kalbėdamas apie istorines tatuiruotes Lietuvoje, Giedrius Benjaminas Baltasis Vilkas sako, kad jei tai visur buvo išraiška ir simbolinės reikšmės ženklas, Lietuva vargiai galėjo būti vienintelė juodoji skylė, kurioje nebuvo tatuiruojama. Aplinkui, meistro teigimu, tatuiruodavosi visi – kryžiuočiai, vikingai, slavai ir t. t.
„Tai gali būti nutylima, kadangi lietuviai senovėje neturėjo nei knygų, nei raštų, viskas, kas buvo – nuskendę užmaršty. O tai galėjo būti padaryta specialiai, nes krikščionybei tokie dalykai nepriimtini, kaip ir pagonių dievukai, stabai“, – teigia tatuiruočių specialistas.
