Šokoladas, saldumas – meilės sinonimai. Tai žino ir 28-erių Domantas Užpalis, Giedraičiuose (Molėtų r.) gaminantis šokoladą „Chocolate Naive“. Tačiau laiko vaikinui užtenka tik vienai aistrai. Ne šokolado pavidalo aistroms dar teks palaukti.
Žmogus orkestras
Šokolado fabrike Giedraičiuose nuo ryto iki vakaro zuja Domantas, jo kolega Darius Laurinavičius ir padėjėja Kristinutė su dukra Sabina. Nors jos nebealpėja nuo šokolado aromato ir skonio, D.Užpalis su pasimėgavimu laižo medų nuo šaukštelio ir užsikanda šokoladu – dar neatsivalgė.
Paprašytas prisistatyti, šokolado gamintojas vardija fizines savo savybes: mėlynakis, neaukštas. Surimtėjęs sako, kad hobio ir talentų neturi: jo gyvenimo būdas – šokoladas. Paklaustas, kaip įvardytų savo pareigas, nusišypso: „Šokolado dizaineris, alchemikas, „Chocolate Naive“ idėjinis vadas, gamintojas, valytojas, buhalteris, piarščikas. Mes dar mažiukai, daug dalykų reikia daryti pačiam.“
Domanto gyvenimą būtų galima suskirstyti į dvi dalis: prieš ir po. Prieš šešerius metus Vilniuje dirbo finansininku IT kompanijoje, pakeitė daug specialybių. Galiausiai išvažiavo mokytis į Londoną, kur baigė miesto planavimo magistro studijas. 2008-aisiais grįžo į Lietuvą. Prasidėjo krizė, ir Domantas pasijuto niekam nereikalingas, ieškojo darbo, bandė užsiimti nemėgstama veikla: „Supratau, kad niekas manimi nepasirūpins, balandėliai neįskris į burną; kad reikia daryti pačiam. Visada buvau susijęs su maistu (kaip valgytojas), tad pradėjau dirbti su natūraliais ūkininkų produktais. Taip susipažinau su Dariumi – jis buvo mano pienininkas. Pradėjome prekiauti pieno produktais. Tai buvo pirmasis žingsnis į savarankiškumą, tačiau dirbome tik dėl pinigų.“
Energijos, kaip ir platų akiratį, Domantas turėjo, tad, apgalvojęs viską nuo A iki Z, „užfiksavo“ šokoladą. Gavo ES paramą. Ir užsisakė toną kakavos pupelių. „Atvažiavo į Šiaurės miestelį fūra su pupelėmis. Įspūdingas vaizdas. Neturėjau nė vienos mašinos, net neįsivaizdavau, ką su jomis daryti. Reikėjo suktis. Makabriškomis aplinkybėmis gimė įmonė ir vieta, pavasarį atsikraustėme čia, į kaimą. Pradėjome nuo ledų, nes buvo sezonas. Atkeliavo pirmos mašinos, įrengimai. Viskas buvo abstraktu, netikėta ir nelabai aišku. Galiausiai rudenį atsirado šokoladas.“
Nuo pupelės iki plytelės
Šiame fabrike šokoladas gaminamas nuo pupelės iki plytelės (angl. bean to bar). Pupelės paskrudinamos, išlukštenamos, atrenkamos šiukšlės. Tada išrūšiuojamos ir sumalamos. Malimas trunka ilgiausiai – tris dienas. Masė paliekama subręsti nerūdijančio plieno skardinėse. Tada susmulkinama ir ištirpdoma. Kitas etapas – temperavimas. Jis užtikrina šokolado blizgesį, lūžimą, formą. Temperuotas šokoladas supakuojamas.
Viskas trunka savaitę. Įdėjus labai daug pastangų, užtektų keturių dienų. „Gaminant greičiau šiek tiek nukentėtų kokybė, bet tik gurmanas tai atskirtų“, – šypsosi šokolado gamintojas, savęs dar nelaikantis tikru gurmanu.
15 litų – tiek kainuoja 80 gramų lietuviško juodojo šokolado.
Domantas strykteli nuo kėdės ir surengia degustaciją. Iš pradžių duoda paragauti žinomo juodojo lietuviško šokolado, o vėliau – savojo, penkiskart brangesnio. Skonis iš tiesų kitoks. Švelnesnis. Jaučiasi daugiau kakavos, mažiau cukraus.
Kodėl jis tiek kainuoja, klausiu. D.Užpalis nesikuklina: „Masine produkcija tegu užsiima masiniai gamintojai. Mūsų tikslas – aukštos klasės produktas mažais kiekiais. Natūralu, kad gamintojas, įdėdamas tiek pastangų, naudodamas tiek brangių ingredientų, tikisi už produktą gauti atitinkamą kainą. Mūsų produktų savikaina – dvigubai aukštesnė nei šimto gramų šokolado pardavimo kaina prekybos tinkluose, nekalbant apie jo pagaminimo kainą. Nereikia būti labai subtiliam, skonio skirtumas akivaizdus. Atskirti tiesiog gerą šokoladą nuo tiesiog blogo nėra taip sudėtinga.“
Pirkėjas – mąstanti būtybė
Tradicinį savo produkcijos pirkėją Domantas apibūdina kaip žmogų, kuris mąsto, ką deda į burną, kuris nori žinoti, kas pagamino produktus: „Tai žmogus, kuriam neužtenka gražių etikečių, rėkiančių frazių, jis nori gilintis į savo maistą, aplinką, santykius. Maistas yra tavo benzinas, kuriuo tu važiuoji. Pasaulyje įvairiam maistui vietos yra, taip pat ir desertams.“
Kol viešojoje erdvėje kalbama apie saldumynų žalą, Domantas vardija, kuo šokoladas naudingas: „Šokoladas nėra saldumynas, tik truputį saldus. Mes tiesiog įpratę valgyti cukringą, pieningą šokoladą, dėl to vadiname jį saldumynu. Tikro juodojo šokolado cheminė sudėtis – įspūdinga. Kakava – augalas, kuris 30 proc. gerina kraujotaką, širdies darbą, mažina insulto riziką. Kakava yra vienas iš tų retų augalų, kuriame yra ir kofeino – teobromino. Jis subtiliai stimuliuoja centrinę nervų sistemą. Pasidarius šokoladinį espreso 40 minučių garantuotai turi gerą nuotaiką – šokoladas skatina laimės hormonų gamybą. Jame yra daug magnio, todėl šokoladas padeda užmigti.“
Konkurentai – tik užsienyje
Lietuvoje konkurentų D.Užpalis neturi, todėl orientuojasi į užsienio rinką. Vasario 14-ąją vyks į Londoną – rodyti naujų produktų pavyzdžių. „Dabar jaučiuosi drąsiai, esu patenkintas būsimu produktu, – sako šokolado gamintojas. – Mūsų rinka ne čia, o ten. Ten reikia dirbti, reikia laiko, konkurencija didelė. Tikslas, kurį norime pasiekti, realus – 20 tonų kakavos pupelių per metus. Dar metų nėra, kai veikiame, bet faktas, kad tos savo tonos pupelių nebeturime – sunaudojome. Dabar tik geriname kokybę ir nesiplečiame. Nesinori dar ištraukti rankų iš šokolado.“
Paklaustas, kiek plytelių uždirba per mėnesį ir ar to užtenka pragyvenimui, Domantas išsisuka: „Mano asmeninės išlaidos nedidelės: tualetinis popierius, dantų pasta. Maistas kaimiškas. Visas uždarbis grįžta į šokoladą. Asmeninio gyvenimo dabar nėra. Nėra kada. Reikia susikoncentruoti, nešvaistyti energijos.“
