Bosistas-vokalistas Ozo, gitaristas Dango ir būgninkas Pezo – tai švedų rokerių trio, jau dešimt metų grojantys kietą, triukšmingą, energingą, dinamišką, savito stiliaus Stoner roką. Šio stiliaus muzikos autoritetas, Stoner roko tėvu vadinamas muzikantas Josh Homme, yra tiesiai šviesiai pavadinęs juos geriausia grupe pasaulyje. Ji pelnytai skinasi kelią į pasaulinį pripažinimą, šmėžuoja švediškame MTV ir be poilsio koncertuoja. Jie trykšta humoro jausmu, atvirai deklaruoja nekuklias muzikines ambicijas ir tuo pačiu geba linksmintis. Nenuspėjami, neprognozuojami ir užvedantys – tokie ir yra tikri rokenrolo ambasadoriai. Šią vasarą, liepos 12-15 d., Lietuvoje viešėsiantys „Truckfighters“ muzikantai – Ozo ir Dango – atsako į festivalio „Velnio akmuo“ klausimus.
Kaip Jūs reaguojate į apibūdinimą „geriausia grupė pasaulyje“? Ar jaučiatės taip?
Ozo: Turėtum asmeniškai paklausti to, kas mus taip pavadino, ką reiškia klausytis geriausios grupės pasaulyje. Greičiausiai tai yra tiesiog fantastika. Iš tikrųjų, mes neturime konkrečių planų dėl savo muzikos, tiesiog stengiamės tobulėti ir daryti vis kažką naujo, šviežio, ką mums patiems įdomu groti bei klausyti.
Dango: Mūsų pagrindinis tikslas visada buvo groti, kas mums patinka, o jei tai mėgsta ir kiti – dar geriau. Mes stengiamės tobulėti, nes nenorime daryti bei kartoti jau sukurtų dalykų.
„Truckfighters“ pavadinimą lietuviškai verčiame ir suprantame dvejopai: arba tai susiję su ilgomis vilkikų vairuotojų kelionėmis, arba „a truck fighter“ yra žmogus, kuris išgėręs ima mojuoti kumščiais. Kaip yra iš tikrųjų? Tai apibūdina Jūsų asmenybes?
Dango: Ha ha, iš kur tai ištraukei? „A truck fight“ yra situacija, kai du sunkvežimiai važiuoja keliu, ir vienas bando aplenkti kitą. Tačiau šis manevras nėra toks paprastas, nes išlindęs iš „oro maišo“, kuris susidaro važiuojant paskui kitą automobilį, tu susiduri su žymiai didesniu oro pasipriešinimu. Kartais prireikia nemažai laiko, kad atliktum šį manevrą, bet važiuoti paskui kažkokį lėtapėdį irgi ne pati geriausia išeitis :)
Jei rimtai, tai grupės pavadinimą pasiskolinome iš populiarios knygų serijos, skirtos vaikams. Tai kūrinys apie du sunkvežimių vairuotojus, kurie nuolat važinėja be priežasties, nieko neveikdami. Labai įdomi knyga ;)
Ozo: Rimtai, pavadinimas niekaip neperteikia to, kas mes esame iš tikrųjų, ko mes siekiame ar ką darome. Tai tiesiog linksmas, kvailokas pavadinimas, paimtas iš prastos, banalios knygų serijos ;)
Po paskutinio Jūsų albumo „Mania“ nuo 2009-ųjų kol kas nieko neišleidote. Ar planuojate?
Ozo: Esmė ta, jog paskutiniu metu tikrai labai daug koncertavome ir turėjome pasikeitimų grupėje – pas mus nuolat keičiasi būgnininkai. Šioje kėdėje pakeitėme jau tris narius per paskutinius metus, tad „laisvą“ laiką tiesiog skyrėme repeticijoms, susigrojimui, bendro jausmo atradimui su nauju nariu. Tiek mūsų, tiek jūsų laimei, pirmasis būgnininkas Mr. Pezo sugrįžo į mūsų gretas. Jis yra išskirtinis muzikantas, savo amato meistras.
Leidžiant ankstesnius diskus, kildavo įspūdis, jog pačioje pabaigoje labai skubėdavome ir per prievartą greitai bandydavome užbaigti įrašus laiku. Kartais laiko terminai ir limitai yra geras dalykas, norint kad darbai pavyktų. Bet šį kartą tikslas yra kitoks – sukurti patį geriausią albumą, koks tik iki šiol buvo išleistas, ir tam skirsime tiek laiko ir jėgų, kiek tik prireiks. Ir kai tik suprasime, kad viskas pavyko, ir darbai užbaigti, iškart jį pristatysime pasauliui.
Kaip Jums kilo mintis sukurti filmą „Fuzzomentary“? Kaip pavyko į jo filmavimus prisivilioti tiek daug garsių muzikantų?
Dango: Iš tikrųjų, kalbi ne su tais žmonėmis. Tai ne mes sugalvojome pačio filmo idėją ir jos realizavimą. Visi nuopelnai tenka nuostabiems filmų kūrėjams Jörg Steineck bei Christian Macijewski. Būtent dėl jų „kaltės“ filme atsirado daug garsių muzikantų, o jau mes tik prie visko prisiderinome.
Ozo: Taip, Dango teisus... Du tikrai pašėlę vyrukai susirado mus viename festivalyje, kad paimtų interviu vienam savo vykdomam projektui apie desert roko sceną... Jie nufilmavo mūsų gyvą pasirodymą. Manau, tada jie pagalvojo, kad toks energingas ir ekspresyvus pasirodymas yra kažkas unikalaus, ir kad būtų labai įdomu pasekti grupės kasdienį gyvenimą, jų nuotykius kelionėse, suprasti, ką reiškia solidus vardas pogrindžio scenoje, labai nutolęs nuo visų mainstream rock‘n‘rollo žvaigždžių. Viso to rezultatas ir yra tavo minėtas „Fuzzomentary“.
„Truckfighters“ gyvuoja jau daugiau kaip dešimtmetį. Ar tai jau pakankamas pasiekimas grupei? Kiek laiko dar planuojate išlikti rock‘n‘roll scenos zenite?
Dango: Norėtųsi tikėti, jog tai tęsis amžinai, bet niekada nežinai, kas gali nutikt. Manau, kad jei grupei būtų buvę lemta iširti, tai turėjo atsitikti, kai Pezo bei Fredo paliko mus 2007-2008 metų sandūroje. Bet tai praeitis. Dabar yra laikas, kai iš grupės veiklos galime uždirbti pragyvenimui, ir tas palengvina ėjimą pirmyn. Galbūt bus laikotarpių, kai koncertuosime mažiau, bet aš vis tiek nematau priežasčių grupės iširimui. Iš kitos pusės, gyvenime įvyksta tam tikrų dalykų, nuo kurių tu nepriklausai, arba apie kuriuos neturi žalio supratimo. Galbūt vieną rytą pabusim ir suprasim, jog ši veikla mums nebeteikia pasitenkinimo, ir tai bus visa ko pabaiga.
Ozo: Labai dažnas atvejis, kai pasiekusios tam tikrą lygį grupės pamiršta, dėl ko viską pradėjo. Man tikrai labai, tikrai labai patinka groti, tiek studijoje, tiek ir per koncertus. Muzika man suteikia jėgų, noro ir įkvėpimo tiek kūrybai, tiek ir grojimui prieš didžiulę auditoriją. Tad reikia nuolat laikyti tą ugnį bent jau rusenančią, kad mėgautumeisi tuo, ką darai. Kai prarasi tą jausmą, tuomet tikrai nebeliks priežasčių groti, bent jau ne tokiame lygyje, kokiame esame dabar. Bet taip pat reikia suprasti, jog būti geros grupės nariu yra lygiai tas pats, kaip ir santykiuose – visada būna tiek ir gerų, tiek ir blogų dienų, nuotaikos pakilimų ar liūdnumo, bet visada esi įsitikinęs, jog tu esi, būsi bei nori būti kartu...
Kol kas per pirmuosius tris festivalius „Velnio Akmuo“ renginio muzika buvo labiau orientuota į sunkesnę, metalinę muziką. Šiais metais festivalis turės dvi lygiavertes scenas, iš kurių viena bus skirta rock‘n‘roll‘ui. Žinoma, joje karaliaus „Truckfighters“! Ar jaudinatės atvažiuodami į „metalo teritoriją“?
Dango: Hmm, visi renginiai iš tikrųjų būna gana skirtingi. Yra lengviau sukelti energingą ir nuoširdesnį rock‘n‘roll šėlsmą uždarose patalpose. Tačiau festivaliai po atviru dangumi irgi turi savo šarmo – tikrai nuostabus jausmas groti daugiatūkstantinei miniai nuostabiame festivalyje,. Man asmeniškai juose žiauriai patinka pats tūso jausmas. Mes turime metalo elementų savo muzikoje, tad tikrai nemanau, jog metalistams gali kilti problemų pamėgti mūsų muziką!
Ozo: Man patinka metalas! Aš tikrai dievinu faktą, jog daugelis metalistų yra perfekcionistai, nes jų būgnai skamba tiesiog tobulai, ir bosinė gitara yra kaip niekur kitur stipri, ir visa kita pas juos yra taip gerai, kad atrodo, jog būsi nublokštas traukinio sąstato iškart, kai tik išgirsi pirmuosius metalo akordus. Būtent ta jėga mane ir veža... Bet taip pat norėčiau pridurti, kad šiai muzikai labai būdingas jausmingumas, kurį kartais sunku suprasti... Žinau daugybę grupių, kurios specialiai įrašuose palieka arba padaro klaidų, kad jos suteiktų muzikai daugiau „nuotaikos“ ar tikrumo. Mano nuomone, geriausia muzika turi būti sugrota be jokių klaidų ir pačiu geriausiu būdu. Bet taip, ji taip pat turi turėti tą jausmą. Būtent tai mes bandome išgauti savo roko muzikoje – perfekcionizmas su jausmu. Tad tikrai manau, jog su metaline publika turime labai daug bendro, tik gal esame kiek minkštesni ;)
Taigi, kas yra geriausia grupė pasaulyje?
Dango: Na tai čia be kalbų – „Truckfighters“ ;)
Ozo: Kokios dar abejonės?! Žinoma, kad „Truckfighters“!
