– Kaip kilo idėja įkurti „Tris paršelius“?
V.Naujokaitė: Sugalvojau tai prieš kelerius metus, kai pamačiau Amerikoje esančias fermos gyvūnų prieglaudas. Pirmoji tokio tipo organizacija ten atsirado prieš 32 metus. Pati daugiau nei 10 metų savanoriavau ir dirbau benamių kačių ir šunų prieglaudose, gelbėdavau gyvūnus iš gatvės, tapau vegane. Pamaniau, kad būtų logiška padėti ir ūkiniams gyvūnams, nes jie kankinami ir žudomi daug dažniau nei šunys ir katės. Tada pradėjome ieškoti sodybos ir prieš trejus metus atidarėme „Tris paršelius“.
E.Stalionis: Man teko lankyti kaimus, užsukdavau pas ūkininkus. Patikėkite, vaizdų prisižiūrėjau kraupių ir, deja, baudos už gyvūnų nepriežiūrą ir net kankinimą juokingos. Situacija fermose yra kraupi.
– Su kokia realybe teko susidurti tose fermose?
E.Stalionis: Nebenaudingi gyvūnai nužudomi. Apskritai, vykdoma kraupi genų selekcija, kad per kuo mažesnį laiką būtų gaunama kuo daugiau produkto. Pavyzdžiui, viščiukai broileriai buvo išveisti mėsai. Dėl genetikos pakitimų, šie gyvūnai nuolat alkani. Todėl dar visai maži žydraakiai cypsiantys viščiukai per mėnesį priauga keturis ir daugiau kilogramų. Kartais nuo didelio svorio jiems bėgant sustoja širdis. Kai užauga, broileriai paskerdžiami. Tada jiems būna vos 40–50 dienų.
Ožkas ūkininkai laiko dėl pieno, o duoti pieno ji gali tik apvaisinta. Po apvaisinimo ožių niekam nebereikia, nes jie neturi beveik jokios piniginės vertės – galima parduoti už 20 eurų.
Žinoma, yra kelios fermos, kur gyvūnus augina su muzika, viskas robotizuota, bet tokių labai mažai. Be to, ūkininkams nelabai svarbu gyvūnus tinkamai gydyti. Vienam gaideliui buvo gangrenavęs sparnas, o veterinaras paukštį tiesiog prispaudė prie kelmo ir su skalpeliu nupjovė tą sparną. Jokios narkozės, jokių vaistų nuo skausmo, nes ūkininkui toks gydymas pasirodė tinkamas. Gaidelis buvo visas išsekęs, bet mes jį išgelbėjome ir dabar jis sėkmingai išoperuotas su vištomis laksto kieme.
– Kiek gyvūnų yra jūsų sodyboje?
V.Naujokaitė: Skaičius nuolat svyruoja tarp 20–25. Turime karvę, ožių, avinų, vištų – dedeklių ir broilerių, triušių, ir, žinoma, šunų bei katę.
– Turbūt reikia daug pastangų ir laiko, kad išlaikytumėte visus gyvūnus...
V.Naujokaitė: Dviese prižiūrėti tiek gyvūnų tikrai sunku. Be to, būna daug išlaidų – šienui, maistui, veterinarino paslaugoms. Juk ūkininkai į fermos gyvūnų gydymą įpratę žiūrėti per „apsimoka arba ne“ prizmę. Pavyzdžiui, vištų išvis niekas negydo – galvą nusuka ir viskas.
E.Stalionis: Ūkininkai galvoja apie ekonominę vertę, o ne gyvūno gerovę.
– Daugelis jūsų fermoje esančių gyvūnų buvo išgelbėti. Kaip ir nuo ko?
E.Stalionis: Vieną ožiuką atidavė draugės senelė, nenorėjusi jo papjauti. Ožiuko vardas Dobiliukas. Vėliau jam paėmėme draugą – tada jie abu siaubė avietes ir serbentus, darė, ką norėjo – šventė gyvenimą. Avinukus atidavė viena veterinarė. Ožką radome žiemą partrenktą kelyje – negalėjome palikti. Vištą radome bėgiojančią parduotuvės aikštelėje – nušalusia skiautere, sužeistu sparnu, per mažo svorio. Broileriukus žmonės išgelbėjo iš šiukšlinės fermoje – buvo išmesti kartu su negyvais paukščiais. Žodžiu, taip atrodo laimingas kaimo gyvūnų gyvenimas. Tiesa, ožkytę Miltę, kuriai teko amputuoti koją, atidavė ūkininkė. Jei mes jos būtume nepasiėmę, vargu ar ji būtų išgyvenusi...
– Ji labai sirgo?
V.Naujokaitė: Priėmėme ją su tirpstančiu kaulu, apgraužtu žiurkės. Kraujo rodikliai buvo labai blogi, rodė stiprų uždegimą. Organizmas buvo išsekęs.
– Kaip reaguoja gyvūnai, iš nelaisvės patekę pas jus?
V.Naujokaitė: Pavyzdžiui, vištos, išgelbėtos iš narvų, minutę stovėjo lauke nesuprasdamos, ką daryti su laisve. Jos pirmą kartą atsistojo ant žemės. Vištos narvuose negali net sparnų ištiesti, pasirąžyti.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate kiekvieną dieną?
V.Naujokaitė: Sunkiausia gauti tinkamas veterinarų paslaugas ir įtikinti tam tikras institucijas, kad leistų mums gyvūnams dėti mikroschemas, o ne ausų įsagus. Jie reikalingi ūkiniams gyvūnams, kurie auginami mėsai, pienui, kailiui ar kiaušiniams gauti. Mūsų gyvūnai nėra ūkiniai, mes iš jų naudos negauname, tačiau vis tiek turime segti įsagus. O dėl jų ausys pūliuoja, įsagai išplyšta, be to, gali bet kada iškristi. Jei tokia nepažymėta ožka pasimestų, jos lauktų skerdykla, nes niekas negalėtų atsekti bandos, kuriai ji priklauso. Institucijose požiūris labai nusistovėjęs. Arkliams ir asilams galima dėti mikroschemą, alpakoms, kiek žinau, išvis nereikia jokio žymėjimo, nes ES šituos gyvūnus traktuoja kaip augintinius. O tai neteisinga, nes jas laiko dėl vilnos.
– Daugeliui atrodo, kad valgyti kiaušinius ar gerti pieną nėra gyvūnų kankinimas, juk jų niekas nežudo. Ką manote apie tai?
V.Naujokaitė: Man irgi kažkada taip atrodė, kad nieko tokio, vegetarė buvau trejus metus. Bet paskui sužinojau, kad nėra viskas taip gražu. Reikia nepamiršti, kad pieno ir kiaušinių pramonėje patinai visiškai nevertingi, tad ką tik gimusius ožiukus ir veršiukus paskerdžia, o gaidelius sumala arba kitaip nužudo. Vištos, gyvenančios Šri Lankos džiunglėse, per metus padeda iki 24 kiaušinių. Išveistos vištos dedeklės padeda 200–300 kiaušinių per metus ir 90 proc. jų nugaišta vos trejų ketverių metų nuo kiaušidžių vėžio arba kitų reprodukcinių organų ligų. Be to, vištos dedeklės organizme esantis kalcis keliauja į kiaušinio lukšto sandarą ir dėl to pačioms vištoms neretai lūžta kojos dėl mineralų trūkumo. Savo fermoje vištoms įstatome dedame hormoninius implantus, kad jos nustotų dėti kiaušinius. Višta su implantu lesa daug mažiau nei ta, kuri neturi implanto. Bet implantas susidėvi per metus ir reikia dėti naują.
– Kaip manote, ar Lietuva, kalbant apie gyvūnų teisių situaciją, labai skiriasi nuo užsienio?
V.Naujokaitė: Nemanau, kad labai. Tiesa, visur labai skirtingai veikia gyvūnų teisių organizacijos, bet esmė ta pati – žmonės šunis ir kates mato kaip draugus, o fermos gyvūnus – kaip maistą. Tai pakeisti labai sunku. Praleidome mėnesį Amerikoje, tai tokių kaip mūsų organizacijų ten labai daug, bet kartu ir pramonė daug didesnė. Žinome, kad Austrija labai pažengusi gyvūnų teisių apsaugos srityje.
E.Stalionis: Iš tiesų, labai priklauso nuo vietos. Yra tokių vietų, kur ir su žmonių teisių apsauga prastai, tai ką kalbėti apie gyvūnus...
– Esate minėję, kad kiekvienas fermos gyvūnas turi labai ryškų charakterį.
V.Naujokaitė: Neseniai Edvardas vedė ekskursiją po mūsų fermą ir pasakojo apie ožkų asmenybes. Tada mes sulaukėme tokio klausimo: „O , ožiai turi charakterį?“
E. Stalionis: Žmonės tiesiog nesusimąsto...
V.Naujokaitė: Žiūrėdami į fermos gyvūnus, esame įpratę matyti ne gyvybę, o tiesiog kažką, kas bus sunaudota. Kai karvė visą dieną stovi pririšta pievoje, ji negali parodyti savo charakterio. Šuo ir katė, mylimi žmogaus, gali tai parodyti ir atsiskleisti, o gyvūnai fermose gyvena baimėje.
E.Stalionis: Pavyzdžiui, visos ožkos labai skirtingos. Vienos smalsios kaip šuniukai ir nieko nebijo, o kitoms reikia laiko atsiskleisti, nes iki tol nieko gero iš žmogaus nesulaukdavo. Bet jeigu su jomis elgsitės tinkamai, tada pamatysite, kokie tai socialūs ir prieraišūs gyvūnai. Vis dėlto pagrindinis ožkų skiriamasis bruožas – begalinis smalsumas. Ožkos nori viską išragauti, visur užeiti, užlipti, pagadinti, jei tik atras progą. Kai ožkiukai buvo mažesni, tai ir langus sugebėjo išdaužti, o jei pamiršdavome uždaryti duris –atrasdavome įsikūrusius ant lovos...
– O kokios yra karvės?
E.Stalionis: Savo fermoje turime karvę Zuiką. Jeigu jos nebūtume pasiėmę kartu į sodybą, kurią išsipirkome, ji būtų keliavusi į skerdyklą. Zuika – fermos karalienė. Stipraus, nelabai lengvo charakterio. Jai nepaaiškinsi, kur eiti ir ką daryti, – nebent ji tau paaiškins. Jei neklausysi, tai galva tave pastums – ateis, įsirems ir pareguliuos.
V.Naujokaitė: Labai geras vaizdelis, kai vakare Edvardas žaidžia su visais aštuoniais ožiais, karve ir avinais... Edvardas siunta taip, lyg žaistų su šunimis. Tik karvė sveria kelis šimtus kilogramų. Nuostabiausia, kad nors didelė, ji visus labai saugo ir niekada negalėtų nuskriausti mažesnio.
E.Stalionis: Turime tris tarpusavyje sujungtas ganyklas, tad kur eis Zuika, ten iš paskos eis visi gyvūnai. Kai ji soti grįžta iš pievos, visi grįš, nesvarbu, ar spėjo paėsti. Zuika gyvūnų hierarchijoje yra aukščiausiai – turi ragus ir yra didelė. Kartą medžiotojas apžiūrinėjo savo teritoriją, tai visą laiką mūsų karvė sekė jį palei aptvarą ir žiūrėjo, ką jis darys. Kai kurie sako, kad turime sarginę karvę.
– Spėju, ir vištos išsiskiria...
V.Naujokaitė: Vištos man labai patinka. Jos labai drąsios ir prieraišios. Kaip ir gaidžiai – visi galvoja, kad jie labai pikti paukščiai, bet jei tu moki duoti jam dėmesio – pasiimi ant rankų, glostai tada jie labai greitai socializuojasi. Vištytė Liusi ypač draugiška – jai nereikia būti ant rankų, bet ji visada bus šalia tavęs. Prieraišumas toks, kaip šuns ar katės.
– Kokie jūsų, kaip organizacijos „Trys paršeliai“ įkūrėjų, pagrindiniai tikslai?
E.Stalionis: Norime prisidėti prie švietimo ir palankesnių gyvūnų gerovei įstatymų kūrimo. Ateityje norime, kad sodyba būtų dar labiau lankoma žmonių, kad šeimos galėtų praleisti savaitgalius čia ir pabendrauti su gyvūnais.
V.Naujokaitė: Gyvūnų teisių organizacijos atskleidžia tragiškas fermų sąlygas, o mes, išgelbėję gyvūnus nuo siaubo, turime galimybę parodyti, kaip gyvūnai atsiskleidžia, kai iš to košmaro išsivaduoja. Aš norėčiau, kad žmonės išvis nelaikytų gyvūnų. Kates ir šunis pradėjau gelbėti jau prieš 10 metų ir dabar, nors prieglaudų daugėja, benamių gyvūnų skaičius, atrodo, kad daugėja taip taip. Patys prieglaudų įkūrėjai sako, kad žmonės ne taip atsakingai žiūri į gyvūną, jei žino, kad tuoj pat galės atiduoti į vieną iš daugelio prieglaudų. Mes nenorime parodyti, kad fermos gyvūnus galima auginti ir ne dėl naudos. Mes norime, kad žmonės paliktų gyvūnus ramybėje, neveistų nei šunų, nei kačių. Žinoma, mintis utopinė. Tačiau problema ta, kad laikyti gyvūną tapo mada.
E.Stalionis: Prieglaudos ir atsiranda dėl to, nes žmonės visiškai praradę atsakomybės jausmą. Nusiperka šuniuką, nes mielas ir gražus, o paskui nusprendžia atiduoti.
– Kai grįšite į fermą, nuo ko pradėsite darbus?
V.Naujokaitė: Edvardas apžiūrės visus ožius, karvę, avinus. Tada pašers, pašukuos, sutvarkys nagučius, pakasys ir duos daug rūpesčio bei meilės.
