Kaip praneša britų laikraštis „The Daily Telegraph“, Italijos meno istorikas ir restauratorius Luciano Buso priėjo prie išvados, kad ji nėra tikras Jėzaus laidojimo apdangalas, bet jos negalima laikyti ir viduramžių klastote.
Pasak specialisto, drobulė – tai garsaus ankstyvojo Renesanso epochos meistro Giotto di Bondone kūrinys.
Savo hipotezę L.Buso išdėstė ką tik išleistoje knygoje.
Mokslininkas teigia, kad jam pavyko nustatyti Drobulės audinyje kelis dalykus, kurie anksčiau buvo nepastebėti. Pavyzdžiui, jis sugebėjo perskaityti Giotto paslėptą parašą, taip pat skaičius 15.
L.Buso mano, kad šie skaičiai rodo 1315 metus. Tyrėjo nuomone, dailininkui būtent tais metais buvo pavesta sukurti tikslią kopiją originalios Drobulės, kuri per šimtmečius buvo smarkiai apgadinta per savo kelionę po Šventąją Žemę ir Europą.
L.Buso nuomone, jo tezė dėl 1315 metų visiškai atitinka modernių audinio tyrimų radioaktyviosios anglies metodu duomenis, kurie datavo drobulės medžiagą XIV šimtmečio pradžia.
Interviu „The Daily Telegraph“ mokslininkas pareiškė, kad originali drobulė, kuria buvo apdengtas Kristaus kūnas, tikriausiai iš tikrųjų buvo, bet ilgainiui sutrūnijo, galbūt, buvo pamesta arba sudeginta po to, kad Giotto kopija buvo užbaigta.
Po kelių mėnesių tyrimų L.Buso priėjo prie išvados, kad skaičius 15 ir Giotto vardas, kurie buvo paslėpti Drobulėje Kristaus veido ir jo rankų atvaizde, tai ženklai, kuriais menininkas patvirtino savo darbą.
Įdomu, kad nė vienas iš daugelio ekspertų,kurie iki L.Buso išsamiai tyrė Drobulę, šių ženklų nepastebėjo. Mat skaičius ir vardas užrašyti neįprasto stiliaus potepiais ir beveik nematomi plika akimi, pareiškė L.Buso.
Tai, kad atlikti tokią svarbią užduotį Bažnyčia pasirinko būtent Giotto, atrodo visiškai natūralu. Giotto – „vienas žinomiausių ir gabiausių Viduramžių epochos dailininkų“, – sakė mokslininkas.
Kaip pažymi Britanijos laikraštis, L.Buso teorija vėl gali sukelti bangą diskusijų, kurios daug metų vyksta dėl Turino drobulės.
Drobulė atsidūrė Europoje po kryžiaus žygių epochos. Pagal vieną hipotezių, ją saugojo XIII-XIV amžiais Tamplierių ordino riteriai. 1652 metais Drobulę išpirko Savojos hercogas Liudvikas I, laikęs ją Šamberio mieste, kur ji nukentėjo per gaisrą 1532 metais. Perkėlus Savojos hercogystės sostinę į Turiną 1578 metais, drobulė laikoma specialioje skrynioje Turino Jono Krikštytojo katedroje. Jos savininkas yra Vatikanas.
„The Daily Telegraph“ duomenimis, praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje buvo atlikti tyrimai radioaktyviosios anglies metodu, kurių rezultatai davė prielaidą manyti, kad ji yra viduramžių klastotė. Tiesa, vėliau šios ekspertizės rezultatai buvo užginčyti.
Tuo tarpu profesorius Bruno Barberisas, kuris saugo Drobulę Turino katedroje, skeptiškai vertino L.Buso išvadas. Pasak jo, fiziniai ir cheminiai tyrimai parodė, kad Drobulė nėra meno kūrinys.
Be to, mano B.Barberisas, yra ilgas sąrašas mokslininkų, kurie tyrė padidintą Drobulės atvaizdą ir įžvelgė ten daug to, ko realiai nėra, – ir erškėčių vainiką, ir žodžius aramėjų, graikų ir lotynų kalbomis.
„Tai panašu į tai, kai jūs žiūrite į mėnulį, ir matote ten akis, burną ir nosį“, – ironizavo Drobulės saugotojas.
