Nyksta dėl žmogaus intereso
Lietuvos teritorijoje aptinkamos septynios pagal Europos Sąjungos Buveinių direktyvą saugomos vabalų rūšys. Vienas rečiausių ne tik mūsų šalies, bet ir Europos vabalų – niūraspalvis auksavabalis, arba šerdvabalis.
Didžiąją laiko dalį šis vabalas praleidžia pūvančioje medienoje, stiebų kiaurymėse ar po žieve senuose plačialapiuose medžiuose. Jis gali gyventi stovinčiuose mažiausiai 150–200 metų amžiaus medžiuose. Vabalo vystymosi ciklas labai savitas. Patelės medžių drevėse padeda apie 30 kiaušinėlių. Išsiritusios lervos jose vystosi apie trejus metus, misdamos drėgna trūnijančia mediena.
Lietuvoje natūralių miškų, kuriuose vis dar augtų kelių šimtų metų medžiai, tinkantys šiems vabalams gyventi, nedaug, o Vakarų Europoje tokių miškų nebelikę.
„Beveik visos saugomos vabalų rūšys yra susijusios su trūnijančia mediena. Dėl to ir kyla bėdų, nes miškuose vis mažiau senų medžių“, – sako entomologas Romas Ferenca. Mokslininko manymu, gamtininkui miškas – tai ekosistema, kur auga įvairaus amžiaus, įvairios struktūros, įvairios sudėties miškas, o miškininkui – tai dirbtinai sukurta buveinė, kurioje turėtų augti vienodo amžiaus, vienodos sudėties medynai, gražiai, tvarkingai eilėmis susodinti medžiai, kurie išretinami, o sausuoliai šalinami. Vaizdžiai tariant, toks miškas labiau primena bulvių ar burokų lauką. R.Ferencos teigimu, tokiuose miškuose nebelieka vietos biologinei įvairovei, taigi iš esmės rūšys nyksta dėl žmogaus intereso.
Kirtimų žala
Lietuvoje medynai buvo kertami visais laikais, tačiau anksčiau buvo renkamasi, kokie medžiai yra tinkami kirsti, ir tik jie būdavo kertami. Tokie kirtimai, kurie šiandien vadinami atrankiniais, nepadarydavo žalos visai ekosistemai. Dabar dažniausiai kertama plynai. Pasak entomologo, paprastai vabalams tinkamų medžių lieka tik tose vietose, iš kur sunku ir brangu išgabenti medieną (upės slėniuose, šlaituose, griovose ir pan.).
„Kaune didžiausia biologinė įvairovė yra Nevėžio, Nemuno, Jiesios slėniuose. Prie šių upių sudėtinga patekti su kirtimo technika, tad pramoninė miškininkystė čia neįmanoma. Dėl to tokiose vietose ir struktūra, ir medyno amžius, ir sudėtis labai įvairi“, – sako R.Ferenca.
Nors sparčiai tobulėjant technikai kirtėjams, atrodo, greitai nebeliks jokių kliūčių, tačiau mokslininkas nusiteikęs optimistiškai: „Mąstymas keičiasi. Vis daugiau žmonių supranta, kodėl reikia rūpintis biologine įvairove, kodėl reikia saugoti vabalus ar kitus gyvūnus, o svarbiausia – jų buveines.“
Gyvena miesto viduryje
Lietuvoje niūraspalviams auksavabaliams saugoti yra išskirta 11 buveinių apsaugai svarbių teritorijų (BAST), kurios yra įtrauktos į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“. Viena iš tokių teritorijų yra pačiame laikinosios sostinės centre – tai Kauno ąžuolynas.
 |
| N.Žitkevičiaus nuotr./Niūraspalvis auksavabalis |
Mokslininko teigimu, nežinia kaip Kauno ąžuolyno niūraspalvių vabalų populiaciją paveikė prieš kelerius metus praūžusi vėtra: „Kokią įtaką – teigiamą ar neigiamą – vėtra padarė šiems vabalams – dar neaišku. Žmonėms atrodo, kad išvertus medį, kuriame gyveno vabaliukai, bus blogai, bet kai kurie vabalai dar galėjo spėti išsivystyti. Tačiau gyventi jie gali tik stovinčiuose medžiuose, nes jiems reikalingas tam tikras drėgmės režimas, tam tikra temperatūra.“ Jeigu medis guli ant žemės, žiemą ant jo lyja, sninga, tada keičiasi drėgmė, medieną apninka grybeliai ir medis pradeda pūti. Toks medis šiems vabalams gyventi netinka.„Ąžuolynas ir Vytauto parkas – pagrindinės niūraspalvio auksavabalio buveinės Kaune. Vytauto parkas taip pat yra saugoma teritorija, tačiau neįtraukta į „Natura 2000“ tinklą. Nors, mūsų duomenimis, šiame parke populiacija yra gerokai gyvybingesnė negu Ąžuolyne“, – sako entomologas R.Ferenca.
Unikali buveinė
Niūraspalvis auksavabalis – šilumamėgė rūšis. Šiems vabalams ypač tinka retas miškas, kuriame medžiai vienas nuo kito auga netoli ir yra išlikusių pavienių senų ąžuolų.
Būtent tokia buveinė yra Kauno ąžuolynas ir Vytauto parkas. „Labai įdomu, kad Kaune, urbanizuotoje teritorijoje, miesto viduryje, išlikusiame nedideliame seno ąžuolyno fragmente šių vabalų išliko. O išliko jų dėl to, kad teritorija yra šienaujama, šiek tiek praretinta – vienas kitas medis iškirstas, neužpavėsinta, neužtamsinta, todėl čia pakanka šilumos. Šiai rūšiai tokios sąlygos tiesiog puikios“, – sako entomologas.
Miesto centre išlikęs toks senas ąžuolynas yra unikalus reiškinys. Tokio amžiaus, tokios sudėties ąžuolyno, ko gero, nėra nė viename Europos mieste. Seno ąžuolyno fragmentų Kaune yra ir kitose vietose. Niūraspalvių auksavabalių entomologas bandė ieškoti Aukštuosiuose Šančiuose prie karių kapinių. Nors čia medžiai tokio pat amžiaus kaip ir Kauno ąžuolyne bei Vytauto parke, nes kadaise tai buvo vienas medynas, tačiau šiame rajone nieko nepavyko aptikti. Aukštuosiuose Šančiuose labai tankus pomiškis, yra tik vienas, kitas takas. Toliau jau prasideda Nemuno šlaitas, kuris yra užaugęs, pomiškyje auga juodalksniai, lazdynai, todėl čia beveik neprasiskverbia saulė. Tokiame miške niūraspalviai auksavabaliai jau negali gyventi.
Įsikišo vietinė bendruomenė
Niūraspalvių auksavabalių aptikta ir Romainių ąžuolyne. Vabalai įsikūrę medžiuose, augančiuose visai netoli šlaito. Kad ši populiacija išsiplėstų, šlaite reikėtų šiek tiek paretinti pomiškį, tada medžiai būtų apšviečiami iš visų pusių ir šildomi kaip Kauno ąžuolyne. „Senas medis, pakankamai šviesos ir šilumos – pagrindinės sąlygos, reikalingos šiai retai rūšiai gyvuoti“, – tvirtina R.Ferenca.
Šių vabalų galima aptikti nebūtinai miške.
Beje, prieš kelerius Romainių niūraspalvių vabalų populiacijai buvo kilusi grėsmė – buvo norima iškirsti senus ąžuolus ir jų vietoje statyti gyvenamuosius namus. Romainių ąžuolus ir retą rūšį išgelbėjo neabejinga vietos bendruomenė. Prieš trejus metus Romainių ąžuolynas paskelbtas „Natura 2000“ teritorija.
Pavienių niūraspalvių auksavabalių aptinkama ir apie Kauną, Kaišiadorių rajone prie Kauno marių, taip kitose Lietuvos vietose.
Saugoti reikia buveinę
Niūraspalviai auksavabaliai gali gyventi ne tik stovinčiuose senuose drevėtuose medžiuose, bet ir aukštesniuose kelmuose, pavyzdžiui, aukštai nulūžusio ąžuolo. Vabalai įsikuria tik drevėtame medyje, drevė gali būti 5, 10 ar 15 metrų aukštyje. Pagrindinis požymis, pagal kurį galima atskirti, ar ąžuole yra šių vabalų, – lervų ekskrementai. Jie labai savitos formos, stambūs. Lervos minta tik pūvančia mediena, todėl paprastai apie ąžuolą, kuriame jų yra, būna krūvos ekskrementų.
Kartais niūraspalvį auksavabalį galima supainioti su marmuriniu auksavabaliu, nes šios rūšys labai dažnai kartu gyvena tam pačiame medyje. Abiejų rūšių ekskrementų forma šiek tiek skiriasi, todėl reikia būti dėmesingiems. „Kol perpratome, kaip šių vabalų ekskrementus atskirti, esame porą kartų suklydę. Paskui, žinoma, pasitaisėme. Apskritai tai gana sudėtinga“, – teigia R.Ferenca.
Šių vabalų galima aptikti nebūtinai miške. Kartais užtenka ir viduryje dirbamo lauko palikto vieno ąžuolo. Švedų entomologų atliktų tyrimų duomenimis, viename medyje gali gyventi kelios niūraspalvių auksavabalių kartos. Tame pačiame medyje vabalų galima aptikti 18–20 metų.
„Išsaugodami seną drevėtą medį arba jų grupę, ilgam šiai retai rūšiai galime užtikrinti buveinę. Kitaip tariant, reikia saugoti ne pačią rūšį, o buveinę. Taip saugome ne tik vieną rūšį, bet ir daugybę kitų, visą biologinę įvairovę“, – sako entomologas R.Ferenca.
