Seimo narės mandato atsisakiusi eksparlamentarė Greta Kildišienė neseniai debiutavo kaip rašytoja – išleido knygą „Atvirai“, kurioje „atvirai papasakojo apie savo vaikystę ir jaunystę, šeimyninį gyvenimą ir darbinę veiklą.“
„Knygoje atvirai pasakoju apie savo gyvenimą ir įvykius, kurie buvo itin daug aptarinėjami viešumoje“, – 15min.lt sakė moteris. Ji tikino, kad knygą parašė ir jos leidyba rūpinosi pati.
Rašytojo amplua praėjusiais metais atsiskleidė ir europarlamentaras Viktoras Uspaskichas, išleidęs savo pirmąją knygą „Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“. Tuomet buvo skelbta, kad knygos autorius su skaitytojais „dalijasi gyvenimo įvykiais, kurie, anot V.Uspaskicho, pakeitė jo gyvenimą ir išmokė į jį žvelgti kitomis akimis“.
„Ši knyga yra skirta tiems, kurie nori žongliruoti problemomis, išmokti teisingai dirbti, ilsėtis, miegoti, valgyti, bendrauti, būti laimingi ir lydimi sėkmės karjeroje, visuomenėje ir šeimoje, būti turtingi, sveiki, ir puikios fizinės formos. Mano istorija skaitytojams padės mokytis iš mano klaidų ir jų nekartoti“, – apie knygą pasakojo V.Uspaskichas.
Ne vieną knygą išleido ir buvusi „Drąsos kelio“ lyderė Neringa Venckienė. Paskutinioji – „Lietuva ant bedugnės krašto“, kurioje spausdinama N.Venckienės publikuotų straipsnių ir asmeninio politikės archyvo nuotraukų rinkinys.
„Knyga – tai dar vienas N.Venckienės kovingas, pilietiškas ir reikalingas pasirodymas viešojoje erdvėje“, – maždaug prieš ketverius metus „Info TV“ laidai „Info diena“ knygą pristatė tuometis parlamentaras Povilas Gylys.
Knygynuose galima rasti ne vieną prezidento Valdo Adamkaus knygą. Paskutinioji – „Valdas Adamkus. Pokalbiai nesilaikant protokolo“ – išleista praėjusiais metais ir skirta politiko 90 metų jubiliejui. Tiesa, knygos literatūrinės dalies autorius – Arnas Ališauskas, V.Adamkaus prezidentavimo metais dirbęs Prezidentūros spaudos tarnyboje redaktoriumi, vėliau – prezidento referentu.
„Per dešimt darbo ir beveik dvidešimt bendravimo su Prezidentu metų, taip pat kaip scenaristui dalyvaujant dokumentinio filmo „Prezidentas Valdas Adamkus“ kūrime, susikaupė nemažas vaizdo ir garso įrašų archyvas. Jų pagrindu ir sudaroma naujoji knyga“, – rašoma knygos anotacijoje. 2011-aisiais išleista V.Adamkaus knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, o 2015-aisiais – „Pareigos, kurios nesibaigia“.
Ne vieną knygą yra išleidęs ir buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas konservatorius Vytautas Landsbergis, tarp jų – tiek apie politiką, tiek poezijos rinkinius. Ne vieną dešimtį istorinių knygų išleido ir konservatorius Arvydas Anušauskas. Šis politikas knygose tiria genocido, slaptųjų tarnybų istoriją.
Leidyklos „Alma littera“ vadovė Danguolė Viliūnienė LRT.lt teigė, kad politikų parašytų knygų per metus išleidžiama viena kita. „Pastarųjų metų tendencija rodo, jog politikų parašytų knygų išleidžiama panašiai vienodai, vos viena kita knyga kasmet“, – teigė D.Viliūnienė.
Šiuo atveju išimtis – V. Adamkaus knygos. Jos buvo labai gerai perkamos.
LRT.lt pasiteiravus, kaip perkamos politikų leidžiamos knygos, ji atsakė: „Žiūrint su kuo lyginsime. Jei lyginsime su perkamiausiomis grožinėmis, saviugdos, populiariosios psichologijos knygomis, galima būtų sakyti, kad pirkimas yra menkokas. Šiuo atveju išimtis – V.Adamkaus knygos. Jos buvo labai gerai perkamos. Bet jei lyginsime su nedidelių tiražų rimtesnėmis knygomis, pirkimas normalus. Tačiau reikėtų įvertinti, kad politikų ar apie politikus išleistos knygos taip pat skirtingos. Vienos yra skirtos platesniam skaitytojų ratui, kitos įdomios tik siauresniam ratui. Nuo to taip pat priklauso jų pirkimas.“
Vis tik D.Viliūnienė neatskleidė, kiek nupirkta G.Kildišienės knygų – tai esą konfidenciali informacija.
V.Laučius: kiekvienas turėtų užsiimti tuo, ką geriausiai išmano
Kaip teigia politologas V. Laučius, visiškai normalu, kad politikai rašo knygas, jei tai tikrai politikai ir rašomos tikrai knygos, o ne samdinių sukurpti stori reklaminiai bukletai kietais viršeliais.
„V.Adamkus, V.Landsbergis – tikri politikai, valstybininkai. O štai N.Venckienė ir G.Kildišienė – ne politikės, bet moterys, nesėkmingai pabandžiusios tapti politikėmis ir turbūt net negalėjusios bandyti tapti valstybininkėmis, kaip kad mes su jumis negalime tapti balerinomis arba gražiomis moterimis. Maža to, kiekvienas žmogus, kaip mokė klasikai, turėtų užsiimti tuo, ką geriausiai išmano“, – teigė V.Laučius.
Vis tik, anot politologo, demokratijos sąlygomis dalis kurią nors nepolitinę sritį išmanančių žmonių vis dėlto ateina į politiką ir kartais išrenkami į Seimą.
„Ar gerai, kad, tarkime, parlamentaras Vytautas Juozapaitis gerai dainuoja? Gerai. Bet jei staiga užgiedotų Juozas Bernatonis, gerai nebūtų. Niekam. Lygiai taip pat įdomu skaityti Manto Adomėno, Egidijaus Vareikio, Lauryno Kasčiūno tekstus, nes jie išmano, ką rašo, ir moka gerai rašyti. Ar įdomu skaityti knygų imitacijas? Ne. Bet niekas nedraudžia jų gaminti žmonėms, kurie nesutverti nei rašymui, nei politikai, ir tik turi pinigų ar sponsorių užsisakyti tai, ko patys nemoka“, – kalbėjo politologas.
Naujienų portalo Delfi.lt vyr. redaktorė ir apžvalgininkė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, paklausta, kas skatina politikus leisti knygas, įvardijo kelis motyvus – nuo paprasčiausio siekio susireikšminti ir tarsi įprasminti savo nemirtingumą, politinę svorį iki savirealizacijos, nuoširdaus noro išdėstyti savo nuomonę, pasidalinti įspūdžiais apie to meto įvykius ir politinio lauko žaidėjus. – galbūt ko politikas negalėjo padaryti užimdamas tam tikrą postą.
„Prezidento V.Adamkaus knygas išties labai įdomu skaityti ir dėl jo įdomios praeities, ir dėl dviejų prezidentavimo kadencijų. Jose jis netgi atskleidžia politikos užkulisius, pateikia nematytų fotografijų. Įdomu būtų paskaityti ir Algirdo Brazausko knygas. Tokios knygos yra vertingos kaip istorinio laikmečio atspindys, nes, kitaip nei didžiosios tautos, lietuviai gana padrikai fiksuoja savo istoriją ir neskiria tam pakankamai lėšų ir dėmesio“, – LRT.lt komentavo apžvalgininkė.
Rimtai savo karjerą vertinantis politikas turėtų atsakingiau atsirinkti knygų temas, nes ateityje gali nenusikratyti pašaipų dėl kvailo knygos turinio.
Pasak M.Garbačiauskaitės-Budrienės, tokias knygas kaip V.Uspaskicho turbūt reikėtų vertinti labiau kaip anekdotą: „Rimtai savo karjerą vertinantis politikas turėtų atsakingiau atsirinkti knygų temas, nes ateityje gali nenusikratyti pašaipų dėl kvailo knygos turinio.“
Apžvalgininkės manymu, parlamentarai turi geresnes galimybes susirinkti finansavimą knygai ir užsitikrinti jos leidimą. „O galbūt ir laiko, jei iš tiesų atostogauja 103 dienas per metus – juk reikia šią tuštumą kažkaip prasmingai užpildyti“, – pridūrė M.Garbačiauskaitė-Budrienė.
Ji mano, kad dauguma politikų knygas rašo netgi ne patys. „Kai kurie politikai pasitelkia pagalbininkus, kurie padeda apdoroti jų sukauptą medžiagą, archyvus ir tampa tarsi bendraautoriai. Vieni knygas arba jų gaires sudiktuoja, o už kai kuriuos, įtariu, parašoma visa knyga“, – LRT.lt teigė M.Garbačiauskaitė-Budrienė.