Trys ekonomistai iš Pietų Danijos, Ciuricho ir Čikagos universitetų neseniai paskelbė savo tyrimo rezultatus. Jų teigimu, kai Vokietijos lakūnas būdavo paminimas už nuopelnus ginkluotųjų pajėgų kasdieniame leidinyje (tai buvo didelė ir reta garbė nacistinėje Vokietijoje), jo kolegų užduočių įvykdymas pagerėdavo.
Didžiausią įtaką tai darydavo naikintuvo pilotams. Kai jų ginklo brolis būdavo viešai pagiriamas, kitų pilotų toje pačioje eskadroje pergalių mūšiuose skaičius išaugdavo dviem trečdaliais.
Nacių armija kruopščiai ir sistemingai fiksuodavo kasdienius mūšius. Tyrėjai analizavo per vieną mėnesį pasiektas daugiau nei 5 tūkst. karo lakūnų, atlikusių 96 127 žygius, pergales.
Kitose valstybėse karo lakūnai išeidavo į atsargą po tam tikro skrydžių skaičiaus, tačiau nacistinėje Vokietijoje pilotai skraidydavo tol, kol juos numušdavo. Tai reiškia, kad geriausi jų lakūnai vykdė kur kas daugiau misijų nei amerikiečiai ar britai ir pasiekė kur kas daugiau individualių pergalių: 379 vokiečių lakūnai turėjo po 40 ar daugiau pergalių mūšiuose. Tokį skaičių pasiekė tik vienas amerikiečių ir vienas britų lakūnas.
Tyrimo autoriai teigia, kad Vokietijos lakūnus ypač motyvavo konkurencija ir pagyros iš išorės. Vienu atveju, per mūšį dėl Britanijos 1940 m., du lakūnai turėjo beveik tiek pat pergalių. Vienam jų buvo nurodyta trims dienoms grįžti į Berlyną, tad jis pareikalavo, kad karinės oro pajėgos tomis dienomis neleistų skraidyti ir kitam lakūnui – kad šis nepasinaudotų pirmojo nebuvimu ir neatsiplėštų pergalių skaičiumi.
Tačiau nors pagyrimai kasdieniame karinių pajėgų leidinyje geriausius lakūnus versdavo pasitempti, tai turėjo pražūtingų pasekmių ne tokiems geriems pilotams. Nors jų nukautų priešų skaičius išaugdavo, bet dukart daugiau žūdavo ir pilotų. Autoriai kelia teoriją, kad kai mažiau patyrę lakūnai imdavosi didesnės rizikos tam, kad pasiektų pergalę, atsirasdavo didesnė tikimybė, kad juos numuš.
Ekonomistai vis dar nagrinėja, kas motyvuoja darbuotojus. Anksčiau buvo teigta, kad užtenka finansinių paskatų, tačiau elgsenos ekonomikos revoliucija atskleidė, kad darbuotojai reaguoja ir į begalę nefinansinių veiksnių, įskaitant pagyras, baimę, pavydą. Ir ne visada galima prognozuoti, kokią jų reakciją šie faktoriai sukels.
Nors Vokietijos naikintuvų pilotus jų kolegų sėkmė motyvuodavo labiau stengtis, yra tyrimų, kurie rodo, kai kai darbuotojai sužino uždirbantys mažiau nei bendradarbiai, jų motyvacija smunka.
Kitaip sakant, apdovanojimai ir pagyros turi būti kiekvieno gero vadovo arsenale, tačiau būtų neprotinga tikėtis, kad kiekvienas darbuotojas pagyrimo sieks taip, kaip tai darė nacistinės Vokietijos karo lakūnas.
