„Kryžiaus kyšulio akmeninio kryžiaus grąžinimas yra aiškus signalas, kad esame įsipareigoję atitaisyti savo kolonijinės praeities neteisybes, – sakė kultūros ministrė Monika Gruetters. – Per daug dešimtmečių kolonijiniai laikai buvo mūsų atminties kultūros akloji dėme.“
Akmeninis kryžius, 1486 metais pastatytas dabartinės Namibijos vakarų pakrantėje, anksčiau buvo laikomas svarbiu navigaciniu ženklu ir netgi būdavo pažymimas senoviniuose pasaulio žemėlapiuose.
Tačiau XIX amžiaus 10-ame dešimtmetyje jis buvo paimtas iš Kryžiaus kyšulio ir atgabentas į Europą tuo metu šį regioną valdžiusių vokiečių kolonistų.
Nuo 2006 metų kryžius buvo nuolat eksponuojamas Berlyne veikiančiame Vokietijos istorijos muziejuje.
Tačiau 2017 metų birželį Namibija pareikalavo, kad šis 3,5 metro aukščio kryžius ir 1,1 tono sveriantis kryžius būtų grąžintas.
Kryžiaus grąžinimas yra konkretus žingsnis įgyvendinant Vokietijos pažadą spartinti dirbinių ir žmonių palaikų, išgabentų iš buvusių kolonijų Afrikoje, grąžinimą.
Namibijos ambasadorius Vokietijoje Andreasas Guibebas sakė, kad šis sprendimas yra „svarbus žingsnis, mums siekiant susitaikyti su kolonijine praeitimi ir jos paliktu pažeminimų bei sistemingo neteisingumo pėdsaku“.
„Tik žvelgdami ir pripažindami šią skausmingą praeitį būsime laisvi sąmoningai ir užtikrintai pasitikti ateitį“, – pridūrė jis.
„Istorinis neteisingumas“
Dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ paskelbtame straipsnyje muziejaus fondo pirmininkas Raphaelis Grossas pažymėjo, kad minėtas kryžius yra „vienas iš labai nedaugelio objektų, dokumentuojančių portugalų vykdytą šios šalies okupacija“.
Berlynas Namibiją, anuomet vadinta Pietvakarių Afrika, 1884–1915 metais valdė kaip savo koloniją.
Vokietija taip pat keliskart repatriavo į Namibiją žmonių palaikus. 1904-1908 metais vokiečiai ten išžudė dešimtis tūkstančius vietinių gyventojų hererų ir namų.
2016 metais Vokietijos vyriausybė paskelbė planuojanti paskelbti oficialų atsiprašymą dėl Vokietijos imperijos pajėgų vykdytų žiaurumų.
Tačiau Berlynas keliskart atsisakė mokėti tiesiogines reparacijas ir argumentavo, kad Namibijos vyriausybei skiria milijonus eurų pagalbos.
A.Guibebas sakė, kad pastaraisiais metais buvo pasiekta „milžiniška pažanga“ stengiantis rasti bendrą kalbą dėl masinių žudynių, bet pripažino, kad šis procesas truks ilgiau negu pageidautų visuomenė.
Vėliausią istorinių relikvijų grąžinimą atidžiai stebi ir kitos Afrikos šalys.
Kamerūno princas Kum'a Ndumbe III, specialiai atvykęs į Berlyną stebėti penktadieninio pranešimo, sakė, kad „tai, kas čia įvyko, yra fundamentalu“.
„Tai kryptis, kurios siekėme pastaruosius 30 metų. Dabar turime pamatyti, kiek toli nueisime“, – pabrėžė jis ir pridūrė, kad daug metų spaudė vieną Vokietijos muziejų grąžinti jo šeimai priklausiusį vieną daiktą.
Be dabartinės Namibijos, Vokietijos imperija iki Pirmojo pasaulinio karo taip pat turėjo kolonijų Togolande (dabartiniame Toge), Kamerūne ir Tanganjikoje, taip pat kai kuriose Ramiojo vandenyno salose.
