Todėl kartais ir „Starką“ jie pavadina Gandro trauktine.
Kokia legenda gali kilti galvoje, žiūrint į „Starkos“ etiketę? Pirma mintis, gėrimas pas mus atkeliavo iš vokiečių. Juk jų kalboje „Stark“ reiškia „stipri“. Hm, bet lyg mes patys ėmėm ją gaminti nenusižiūrėję nuo jų? O ir toks gėrimas, tik, aišku, iš vynuogių spirito, ten vadinamas „Weinbrand“ – „degintu vynu“. Nė žodžio apie stiprumą? Sūnus, aišku, juokaudamas pasako, kad mūsų protėviai arba komiksais domėjosi arba fantastiniais romanais. Nes yra toks geležinis žmogus Tonis Starkas. Ir „Sostų karuose“ yra visa Starkų šeimyna. Pamenu, paskutinėj pirmo sezono serijoje Nedui Starkui nukirto galvą. Nelabai kokia legenda, kai pagrindinis herojus miršta istorijai dar neišsisukus.
Bet yra ir kita. Paprastesnė, o todėl ir labiau įtikinama. Kaip žemaičiai vadina gandrą? Ne, ne gužučiu. Žemaičiai sako „starkis“. O kartais „starkus“. Todėl kartais ir „Starką“ jie pavadina Gandro trauktine. Pradžią atpainiojom, einam toliau.
Gandras, jis su kuo mūsų protėviams asocijavosi? Teisingai, su nauja gyvybe. Ir tada visai logiškai galėtų atrodyti, kad starką gamindavo tada, kai šeima susilaukdavo pirmosios atžalos. Ta proga išvarytas spiritas pilamas į ąžuolo ar skroblo statinę (beje, įdomu būtų pabandyti ir su kaštonu, sako įdomus kvapas išeina). Supila, užkemša ąžuolo kamščiu ir dar bičių vašku užlieja. Kad anei vienas lašelis neprasprūstų. Tada statinė kasama žemėn. O gal į specialiai giliau iškastą rūsį. Kad būtų tamsu ir pastovi nesvyruojanti temperatūra. Ir ten laukia tos pirmosios atžalos vestuvių. O tada jau atkemšama, o starka vaišinami svečiai.
Ir tada visai logiškai galėtų atrodyti, kad starką gamindavo tada, kai šeima susilaukdavo pirmosios atžalos.
Tokia legenda aš tikrai galiu patikėti. Čia viskas, kuo tikėjo mūsų protėviai. Pirmagimio džiaugsmas. Pirmųjų vestuvių laukimas. Pirmagimiai visuomet su savimi atsineša legendas. Serbai, pavyzdžiui, pirmą sūnų mėgsta vadinti Predragu – Visų Brangiausiu. O kartais tai net ne legendos, o įstatymai. Buvo tokia primogenitūra – paveldi tik pirmas sūnus.
Ne, geriau jau legendos. Ir man tik vienas dalykas knieti. Ką darydavo su ta starka, jeigu sūnus likdavo senberniu? Arba dukra senmerge? Gal įmanoma paieškoti po žeme tokios pora šimtų metų brandintos ir taip ir neišpilstytos starkos?
Faktiškai, gyvos legendos.
