Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Žmogus, kuris žinojo viską. Apie starką

Antras įrašas. Istorija. Ar galima apie ką nors žinoti viską? Jeigu labai nori – galima. Užtenka tik kažkuo susidomėti. Tada, žingsnis po žingsnio. Vienas faktas velka kitą, naujas atradimas gimdo dar naujesnį. Čia kaip ieškant kokios nors informacijos internete. Pradėjai nuo automobilio skelbimo. Tada nuėjai patikrinti jo techninius duomenis. Nulindai į gamintojo svetainę. Po to į diskusijų forumus. Tada į istorinių entuziastų puslapius. Stop. Laikrodis? Aha, jau antra nakties. Ir skaitau jau visai ne apie tai, nuo ko pradėjau.
Šiaurės Amerikos viskis dažnai vadinamas burbonu
Ąžuolo statinės / Wikimedia.org

Kodėl starka? O kodėl gi ne? Apie viskį visi žurnalai ir portalai išrašyti. Dabar lengviau sulaukti perkūno viduržiemy nei sutikti neskiriantį airiško nuo škotiško, burbono nuo japono, dūminio nuo kamuolinio. Ir taip toliau. Su konjaku tas pats. Tai, ką anksčiau ragavau, pasirodo, joks ne konjakas. Geriausiu atveju – brendis. O blogiausiu – net bijau galvoti. O dar yra ir armanjakai, ir kalvadosai, ir grapos.

Negi tik mes tokie buvom nekantrūs? Kad vos išvarę, vos prafiltravę, iškart apžiojam čiaupą ir laukiam velnio lašų?

Pasirodo, ne. Ir čia įeina starka. Kaip ir daug išradimų, gimusi tam, kad pabrėžtų skirtumą tarp prasto ir kokybiškesnio.

Ir čia įeina starka. Kaip ir daug išradimų, gimusi tam, kad pabrėžtų skirtumą tarp prasto ir kokybiškesnio.

Dar senais senais laikais kažkas sugalvojo, kad ruginę reikia brandinti. Ne šiaip sau palaikyti – supylei ir semi šaukštais – rimtai palaikyti. Brandinti užkalus ąžuolo statinėse ir paguldžius bent keliems metams ar net visam dešimtmečiui.  

Ąžuolas tada ima atiduoti savo taninus. Norit tikėkit, norit ne, tačiau taninai visų pirma buvo naudojami kailiams dirbti ir marškoms dažyti. (Matyt, ne visai tie patys taninai, kadangi negirdėjau, kad kas kailius dirbtų tiesiog sumetęs į statinę) O štai spirito skonį ąžuolas minkština ir švelnina, atiduoda tokį net vanilės kvapą. Taip atsirado starka.

Kiti dar sugalvojo, o kodėl brandinti tik naujo ąžuolo statinėse? O gal įdomiau į jau panaudotas? Kokių tik jų nebūta. Vienose anksčiau laikė vyną, kitose – alų, trečiose – konjaką. Taip ąžuolas jau būdavo dalį savo taninų atidavęs, tačiau iš gėrimų irgi sau šį tą pasiėmęs. Ir visa tai perduodavo taip brandinamai starkai.

Jau vėliau, maždaug apie XIX a., kiti gi sumanę, kad obelų lapai ir liepžiedžiai pridės starkos skoniui papildomų pliusų. Kad, atsiradus madai pigesnį ir bjauresnį spiritą iš bulvių varyti, tokį brandintą gėrimą galėtum drąsiai pilti iš statinės bajorui ir prikišamai rodyt, čia tau ne koks bulvinis nuodas mužikams trūčyt.

Jau pagavot, kur aš suku? Starka – tai mūsų viskis, konjakas ir grapa. Iš vietos rugių. Dvigubo ar trigubo varymo. Su ąžuolu, obelimis ir liepomis. Tokia, apie kurią norisi viską sužinoti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos