„Jei galiu gauti informacijos man pritaikytu formatu ir bendrauti gestų kalba, jaučiuosi visavertis žmogus“ – sako nuo vaikystės negirdintis Vytautas Pivoras, asociacijos Lietuvos neįgaliųjų forumas narys ir Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentas. Tik tiek reikia, kad klausos negalia būtų kompensuota ir netaptų kliūtimi siekti išsilavinimo, darbo ar tiesiog tokių pat galimybių, kokias turi kiti.
„Žmonių su klausos negalia izoliacija prasideda jau švietimo sistemoje, kai vaikams su negalia nesudaromos sąlygos mokytis bendrose mokyklose. Dėl nepakankamos mokytojų kvalifikacijos, nepritaikytos mokomosios medžiagos ir neskiriamų lėšų asistentams ar gestų kalbos vertėjams bendrojo lavinimo mokyklose didelė dalis negirdinčių vaikų visą vaikystę ir dalį jaunystės praleidžia specialiose mokyklose, kurios atskiria juos nuo likusios bendruomenės, nesudaro sąlygų vieniems kitus pažinti“ – apie sistemos spragas pasakoja V.Pivoras. Kurčiųjų draugijos prezidentas nesistebi, kad esant tokiai padėčiai, žmonių su negalia darbo vietose matome labai mažai ir išlieka nuostata, kad jiems tereikia pašalpų, o ne sąlygų pasirūpinti savimi patiems.
„Ypač gerą įspūdi man paliko Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, kurio dauguma narių nors ir turi kokią nors negalią, puikiai atlieka savo darbą. Užtenka pritaikyti patalpas, darbo metodus ar suteikti komunikacijos asistento pagalbą ir negalia netenka reikšmės“ – geruoju pavyzdžiu dalinasi V.Pivoras, tikintis, kad daug kas yra požiūrio, o ne finansų klausimas.
Vytautas Pivoras kviečia atkreipti dėmesį į tai, kiek informacinės erdvės Lietuvoje yra pritaikyta regėjimo ar klausos negalią turintiems žmonėms. Lietuvos neįgaliųjų forumo atliktas tyrimas rodo, kad net nacionalinis transliuotojas į gestų kalbą verčia tik vieną žinių laidą, titruojamų laidų yra vos 2,6 proc., o Europos Sąjungoje šis skaičius siekia 60–80 proc. Net išsikviesti pagalbą bendruoju pagalbos telefonu kurtieji turi tik labai ribotas galimybes.
„Nežinau, kuo šiandien būčiau, jei ne artimieji, kurie skatino eiti i prieki, nepasiduoti ir besąlygiškai palaikė“, – sako rateliuose judanti Irma Zabulionytė, savo ir artimųjų užsispyrimo dėka sugebėjusi baigti bendrą mokyklą, universitetą ir užimti vadovaujančias pareigas Panevėžio agentūroje „SOS vaikų“.
Ne valstybė Irmą skatino būti savarankiška, bet pati moteris vis turėjo įrodinėti, kad gali daryti tai, kas daugelio supratimu skirta tik sveikiesiems. „Pavyzdžiui, aš ilgą laiką turėjau įtikinėti medikus, kad galiu vairuoti. Vairuodama aš galiu jaustis savarankiškesnė ir nepriklausoma. Deja, del savo negalios pobūdžio esu diskriminuojama ir neturiu teisės gauti kompensaciją automobiliui.“
Neįgaliųjų teisių komiteto nariams Ženevoje moteris pristatė fizinės aplinkos pritaikymo problemas Lietuvoje. Žmonių su negalia organizacijos skaičiuoja, kad apie pusė visų visuomeninės paskirties pastatų yra neprieinami judantiems vežimėlyje – tarp šių objektų yra ir tokios svarbios įstaigos kaip mokyklos ir sveikatos priežiūros įstaigos. Pavyzdžiui, vis dar pasitaiko atvejų, kad dėl judėjimo negalios mokiniams skiriamas mokymas į namus. Pasak Irmos, tai ne tik be galo brangus, bet ir absoliučiai vaiką namų aplinkoje izoliuojantis mokymo būdas.
Šiuo atveju tereikėtų pasirūpinti, kad mokykla būtų pasiekiama vežimėliu – t. y. įsigyti specialias rampas, organizuoti mokymus pirmame aukšte, jei į antra vežimėliu patekti neįmanoma. Anot Irmos, panaši situacija ir daugelyje gydymo įstaigų – jei į pastatą patekti pavyksta, tai kitos patalpos ar įranga jau nepritaikyti. Moteris įsitikinusi, kad visos viešos erdvės turi būti kuriamos atsižvelgiant į universalų dizainą ir būti prieinamos žmonėms su įvairiausiais poreikiais.
Judėjimo negalią turinti Irma taip pat atkreipia dėmesį į visuomeninį transportą, kuris taip pat yra kliūtis žmonėms su negalia: „Štai ir dabar grįžusi iš Ženevos namus Panevėžyje turėsiu pasiekti autobusu, tačiau Lietuvoje nėra nei vieno pritaikyto tarpmiestinio autobuso. Tik neseniai Lietuvos geležinkeliai užtikrino, kad maršrutas Vilnius–Klaipėda būtų pritaikytas ir judantiems vežimėlyje, iki tol traukiniu mes galėjome važiuoti tik tarp Vilniaus ir Kauno.“
„Valstybinė delegacija Jungtinių Tautų komitetui pristatė žmonėms su negalia skirtas programas ir jų integraciją turinčius skatinti įstatymus, tačiau tik patys neįgalieji gali įvertinti, ar jiems būtent tokia pagalba reikalingiausia” – sako asociacijos Lietuvos neįgaliųjų forumas prezidentė Dovilė Juodkaitė.
Pasak didžiausios žmonių su negalia asociacijos vadovės, per penkerius metus nuo JT Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo Lietuvoje tikrai būta gerų iniciatyvų, tačiau pasigendama glaudaus bendradarbiavimo su pačių žmonių su negalia organizacijomis visose grandyse: „Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas kaip ir Konvencija pabrėžia būtinybę įtraukti žmones su negalia į sprendimus, susijusius su jų gerove, tačiau Lietuvoje vis dar įprasta nuspręsti už šią žmonių grupę. Mūsų organizacijos mato labai daug sričių, kuriose milžiniški pinigai išleidžiami neefektyviai, o pati sistema orientuota į žmogaus aptarnavimą, išlaikymą, o ne įgalinimą gyventi savarankiškai ir oriai.“
Tai yra pirmas kartas, kai Lietuva po 2010 metų Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo pristato savo situaciją Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetui. Už Konvencijos įgyvendinimo stebėseną atsakingas JT Komitetas vertina ne tik oficialią valstybės ataskaitą, bet ir alternatyvias, žmonių su negalia organizacijų parengtas ataskaitas. Vėliau Lietuvai bus pateiktos rekomendacijos, kurias šalis per nurodytą laiką privalo įgyvendinti.
Primename, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba jau trečius metus organizuoja Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus, kuriuose atkreipia dėmesį į labiausiai žmogaus teisių srityje nusipelniusius žmones.
Tarp nominacijų yra ir „Įveiktos kliūties“ apdovanojimas, skiriamas už fizinės, socialinės, kultūrinės, požiūrio ir/ar kitokios kliūties sėkmingą įveikimą užtikrinant žmonių su negalia orų gyvenimą ir dalyvavimą visuomenėje. Balsuoti galite čia. Balsavimas vyksta iki balandžio 13 dienos.
