„Pernai su bendradarbiais startavom komandiniame bėgime, šiais metais ir vėl bėgsime kartu. Bėgti vienam ar su draugais – nepalyginami dalykai. Bėgant komandoje visai kita motyvacija. Žinai, kad negali pavesti komandos draugų, todėl privalai gerai pasiruošti. O kirtus finišo liniją įkristi į draugų glėbį – neapsakomai geras jausmas“, – pasakoja Evelina Pangonienė, dar nuo studijų laikų užsiimanti lengvąja atletika.
Su profesionalais nekonkuruoja
Šiuo metu Evelina bėgioja viena, tačiau likus kelioms savaitėms iki didžiojo starto, visa komanda treniruosis kartu.
„Aš pati labai mėgstu bėgioti, todėl dažnai sportuoju savo malonumui. Dabar nubėgu apie 10 km, tačiau prieš startą Kauno maratone reiks susiimti“, – pasakoja Evelina.
„Kiti galbūt žiūri į mus keistai, juk neatbėgome pirmi, tačiau mes vis tiek būname labai laimingi ir džiaugiamės kiekvieno komandos nario pasirodymu“, – sako Evelina.
Sporto entuziastės teigimu, tiek ji, tiek jos komandos nariai puikiai supranta savo galimybes ir į medalius maratone nepretenduoja, tačiau neneigia, kad turi ambicingų asmeninių tikslų.
„Kai bėgome pernai, galbūt sau kėlėme mažesnius tikslus, tačiau šiemet kiekvienas norime bent keliomis minutėmis pagerinti savo praėjusių metų rezultatą. Pažįstame savo varžovus, tarp kurių yra ne vienas profesionalas, todėl kol kas nekeliame sau tikslo jų aplenkti“, – šypsosi moteris ir priduria laukianti to jausmo, kuris apima kirtus finišą.
„Laukdami prie finišo linijos visų savo komandos narių, šūkaujame, plojame ir džiaugiamės kartu. Kiti galbūt žiūri į mus keistai, juk neatbėgome pirmi, tačiau mes vis tiek būname labai laimingi ir džiaugiamės kiekvieno komandos nario pasirodymu“, – sako Evelina.
Neišdildomi įspūdžiai vaikams
Jaunos moters teigimu, tokie bėgimo renginiai – šventė visai šeimai. Pirmajame Kauno maratone dalyvavo ne tik Evelina, bet ir visa jos šeima. Keturmetis sūnus šiais metais startuos jau antrą kartą.
„Mano sūnelis yra bėgęs vaikų bėgime penkis šimtus metrų, o šiemet tai bus jau antrasis jo bėgimas. Pirmajame bėgime, kiekvienas vaikas gavo maratono marškinėlius, medalius. Ketverių metų vaikui tai buvo labai svarbu. Manau, kad tokie bėgimai, kur gali dalyvauti visa šeima, turėtų būti organizuojami kuo dažniau. Juk vaikai taip mato puikų pavyzdį. Nors, galbūt, ketverių metų vaikas dar ir mažai ką supranta, tačiau jį taip pat apima azartas, jis nori bėgti, laimėti ir labai stengiasi“, – pasakoja E.Pangonienė.
Moteris įsitikinusi, kad kartu startuojantys vaikai – geriausia motyvacija ir įkvėpimo šaltinis: „Be to, kad negaliu pavesti savo komandos narių ir turiu puikiai pasirodyti, mane labiausiai įkvepia tai, kad esu pavyzdys savo vaikams, kurie matydami mane ir patys nori bėgti, varžytis ir laimėti.“
Kviesdama visas šeimas birželio 15 dieną į Kauną, Evelina drąsina sakydama, kad sunkiausia yra pasiryžti dalyvauti. Patirtos emocijos – geriausia motyvacija bėgti dar ir dar kartą. Dalindamasi patirtimi, jauna mama siūlo rinktis trumpą distanciją ir kelti sau vienintelį tikslą – finišuoti. Dar lengviau ir smagiau bus, jeigu bėgsite su šeima ar draugų būryje.
