Kas apskritai yra „Baltijos Elektronika“ ir kam ji skirta?
Tai konferencija, kuri skirta visiems, kas domisi elektronine muzika ir naktinio gyvenimo kultūra. Konferencijos metu diskusijų ar pranešimų forma pristatoma daugybė temų – nuo elektroninės muzikos evoliucijos iki festivalių organizavimo ypatumų. Aišku, žodis „konferencija“ kuria labai rimtą įspūdį – yra manančių, kad renginys skirtas tik didžėjams ar renginių organizatoriams. Nors dalis temų yra gana specifinės, dauguma jų skirtos ir eiliniams vakarėlių lankytojams, į klubą žiūrintiems kaip į vietą paklausyti muzikos ir pasilinksminti, o ne kaip į darbą.
Klasikinis klausimas – kaip ir kodėl kilo mintis organizuoti tokį renginį?
2009 metais klubinė kultūra patyrė nuosmukį. Iki tol galėdavai išgirsti tris garsius užsieniečius per vieną naktį, vakarėliai klestėjo, o tuomet klubai pradėjo užsidarinėti, užsienio svečių – mažėti, galiausiai liko tik klubai-barai, su nemokamais vakarėliais ir lietuvių didžėjais. Norėjosi viešai apie tai pasikalbėti, taip pat – sukurti galimybę jauniems scenos dalyviams susipažinti su senbuviais, o paprastiems vakarėlių lankytojams suteikti žinių apie tai kas ir kodėl vyksta. Tokių norų turėjau ne vienas, tad susibūrė nedidelis bendraminčių ratelis ir įvyko pirmoji konferencija. Šiaip tai tokios konferencijos nėra kažkas naujo, jų vyksta visame pasaulyje.
Kaip pavyko pirmasis bandymas?
Darėme apklausą – pirmasis bandymas buvo įvertintas 8,2 balo iš dešimties. Aišku buvo nemažai klaidų – nesuvaldėme užsitęsusių diskusijų, todėl vėlavo programa. Nepasirūpinome, kad žmonės turėtų ko ir kur užkąsti, todėl jie arba kentėjo alkį, arba praleido dalį paskaitų. Bet apskritai renginys pasisekė – bilietai buvo išparduoti, konferencijoje sudalyvavo apie 200 žmonių ir girdėti atsiliepimai buvo teigiami.
Kiek užtrunka organizavimas, kokie didžiausi iššūkiai?
Kai organizuoji pirmą kartą – didžiausias iššūkis yra neprisvilinti blyno. Bet organizuojant sėkmingo debiuto tęsinį viskas dar sudėtingiau, kadangi kartelė užkelta, konferencija nebėra naujiena, į kurią visi žiūri susidomėję, o dalyviai būna kur kas kritiškesni.
Konferencijos organizavimas užtrunka du-tris mėnesius, o darbo čia tikrai daug. Yra ir didelių sunkių užduočių ir varginančių smulkmenų. Pirmesniųjų pavyzdys – rėmėjų paieška. Įtikinti juos, kad į tokį renginį verta investuoti ir sugebėti sukurti abipusę naudą – nelengvas darbas. Elektroninės šokių muzikos rinka Lietuvoje nėra labai didelė, todėl ne visi, net ir dalinai su tuo susiję prekės ženklai mato rėmimo naudą ir galimybes.
O smulkmenos... Kai atsiveži svečią iš užsienio, turi daug vargo su, rodos, paprastais darbeliais – skrydžių bilietų pirkimas, pasitikimų oro uoste organizavimas, logistika, pietūs, viešbučio kambariai ir panašiai. O kai svečiai penki – ir darbo penkiagubai. Jis nėra sudėtingas, bet suvalgo labai daug laiko.
Galiausiai lieka baimės. Baisu, kad lankytojams bus neįdomu, kad planai realybėje neatrodys taip, kaip ant popieriaus, kad žmonės nenupirks bilietų.
Kuo šių metų konferencija skirsis nuo pernai?
Minėjau, kad darėme apklausą. Klausėme ne tik apie tai, kaip jie vertino pirmąjį renginį, o daugybės dalykų – kas įdomiau, paskaitos ar pranešimai, kokių temų norėtų išgirsti ir pan. Taigi šių metų konferencija – artimesnė lankytojams ir jų poreikiams.
Pirmosios konferencijos metu buvo akcentuota Baltijos tema – padėtis Latvijoje, Estijoje, šių šalių klubinės scenos istorija ir pan. Šiemet bus kiek daugiau praktinių pavyzdžių ir patirties iš vakarų valstybių, kur elektroninė šokių muzika ir klubą atsirado anksčiau ir įsitvirtino stipriau. O ja dalinsis tikrai nusipelnę scenos senbuviai, kaip kad Ewan Pearson.
Taip pat bus, ko ir kur užkąsti. Ir galingas vakarėlis, kuriame gros visi konferencijos svečiai iš užsienio.
Kodėl būtent šie svečiai, o ne kiti?
Buvo du kriterijai – kad atlikėjas turėtų ką papasakoti reikiama tema, ir kad jis turėtų patirties ne tik, kaip atlikėjas, savo srities profesionalas, bet ir kaip konferencijų dalyvis. Nes neretai tie, kurių muzika magiška, negali pasigirti puikiais oratoriaus gabumais. Ieškojome tokių žmonių, kurie sugebėtų išlaikyti dėmesį ir kurių paskaitos sudomintų. Pavyzdžiui, Ewan Pearson – nuolatinis įvairiausių konferencijų dalyvis, lektorius ir netgi turi daktaro laipsnį, yra parašęs knygą apie šokių muziką.
Buvo ir kiek kitokių atvejų, pavyzdžiui, „Playhouse“ vadovas Heiko MSO. Iš pradžių galvojome kviesti kokios nors super leidybinės bendrovės atstovą, velniškai žymų ir garsų. Tačiau tokios minties buvo atsisakyta – sugalvojome pakviesti ne kažką labai žymaus, o ką nors, kas turėtų įvairiapusės patirties ir rimtų istorijų. „Playhouse“ kelias – ne vien rožėmis klotas, todėl Heiko, susidūręs su daug ir didelių problemų, galės daugiau papasakoti apie sunkumus, kaip juos spręsti ir ko nereikėtų daryti.
O Lietuviai... Lietuviai turi mažiau patirties, bet jų temos – apie mūsų aplinką, susijusios su dabartine naktinio gyvenimo padėtimi, tiesiog artimesnės. Be Tomą Pečkio daugiau šios srities akademikų neturime, tačiau diskusijoje apie festivalius dalyvaus visų didžiųjų festivalių organizatoriai, o apie marketingą kalbės jo ekspertas Tomas Ramanauskas, tad manau, jog bus ne ką mažiau įdomu.
Gal dar ką nori pridurti?
Nebent paskatinti surizikuoti abejojančius ar verta užsukti – blogiausiu atveju bent jau nekasdieniškai praleisite laiką.
