„Gimdymo namai“ – skaudi ir iškentėta knyga, kurioje moterų istorijos, susijusios su gamtos ir gyvybės stebuklu, ne visuomet išdailintos ir šlovinančios motinystę. Į kaimelio pribuvėjos, senos žolininkės namus skuba ne tik tos, kurios nori, jog jų naujagimis saugiai atkeliautų į šį pasaulį, bet ir tos, kurios nori atsikratyti nepageidaujamo vaisiaus. Keista, kad ši knyga katalikiškoje Lietuvoje nesulaukė aršių abortų priešininkų šūkavimų, mat joje tokių istorijų tikrai netrūksta.
Vyrų šioje knygoje mažai – tai tik šeimos vyrai, kuriems moteris reikalinga kaip spinta. Kaip namų rakandas. Meilės čia mažai, ją užgožia buitis ir žinoma, aktas, po kurio moteris turi spręsti, ką jai daryti – ar gimdyti dar vieną kūdikį, nors prie jos sijono jau sukasi šeši, ar eiti pas kaimo pribuvėją, kurią jau stebi iš svetur atvykęs profesionalus gydytojas, deklaruojantis, kad saugo kiekvieną gyvybę. Pribuvėjai tenka ne tik priimti kūdikius, ji gydo ir jų motinų kūnus bei sielas, kurios, atsisakius vaisiaus, patiria neįsivaizduojamas žaizdas. Jas vyrų visuomenė tuoj pat pasiryžusi išdraskyti ir nuteisti už tai, kad jos atsisakė savo kūno ir kraujo.
„Mano namas tapo gimdymo namais. Taip juos praminė moterys – beldžiančios į duris, prisirpusios vaikais, pratrūkstančios vandenimis prieangyje. Naujai iškeptos motinos – kupinos klausimų, jaunos merginos – papuolusios į bėdą, patyrusios motinos – jau prigimdžiusios pilnus namus“.
Ši knyga galbūt galėtų turėtų padėti moterims suvokti, kad jos, nepaisant visuomenės – ypač vyrų – spaudimo, pačios atsako už savo kūną, pačios turi teisę spręsti, ką daryti su savo kūnu ir siela.