Mirus žmonai klestintis verslininkas atsisako viliojančio karjeros pasiūlymo ir dienų dienas rymo prie savo dukters mokyklos, tarsi norėdamas įsitikinti, kad jai viskas gerai. Kad jos neištiks ta pati lemtis, kuri ištiko jo žmoną ir mergaitės motiną. Parke, ant suoliuko, arba automobilyje, jeigu prastas oras, jis stebi mokyklos langus, bendrauja su jį aplankančiais kolegomis, susipažįsta su naujais žmonėmis, susitinka su giminaičiais ir vis laukia, kada galų gale jį užklups veriantis ilgesio skausmas. Jis neteko žmonos, tačiau kodėl nejaučia jokio gedulo, bent jau tokio, kokį įsivaizdavo iki šiol? Šis klausimas vyrui neduoda ramybės.
Gyvenimas teka savo vaga, vyras perkainoja savo vertybes be jokių drastiškų sielos perversmų, kol galų gale suvokia: jį supantis gyvenimas iš anksto bando įpiršti savo supratimą apie tai, kas gera ar bloga, naudinga ar nenaudinga vartotojiškame pasaulyje. Giminės jam siūlo kreiptis į psichiatrus, mat sėdėti po dukters mokyklos langais ir dienų dienas leisti ne darbe jiems atrodo mažų mažiausiai nenormalu. Tuo tarpu vyras, laukdamas gedulo būsenos, suvokia: gyvenimas tęsiasi, žmonos atminimas niekada neišblės, todėl ramus gyvenimo chaosas, kurio pilnos Italijos miesto gatvės, kitų šeimų gyvenimai, tęsiasi. Taip, kaip tęsėsi iki tavęs, tęsiasi tau gyvenant ir tęsis, kai tavęs nebebus.
Kelionė į save po artimo žmogaus mirties vyrui leidžia suvokti, kad amžinai gedėti neįmanoma, nes reikia gyventi toliau. Ir kuo daugiau gyvenimo chaoso tave supa, tuo lengviau tau su savo sielvartu jame išsilaikyti.
Nežinau, ar etiška taip siūlyti, bet gal ši knyga padėtų žmonėms, kurie išgyvena gedulą ir sielvartą po artimojo ar mylimojo netekties? Gal ji padėtų suprasti, kad žmogus gyvas tol, kol tu jį pameni, kol kas vakarą daliniesi su juo savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Ir tiems, kurie eina prieš nusistovėjusias gyvenimo suformuotas sampratas, kurie patys sprendžia, kas yra blogai, o kas gerai, tiems, kurie žino, kad nebūna vien juoda ir balta, o tarp šių spalvų – begalinis vaivorykštės ryškumas.
