„Pamokanti knyga“, – tiek teišspaudė 12-ametė Kotryna. Sunku ką ir pridurti. Kalbėti apie smurtą mokykloje, į kurią išleidi savo vaiką, pasaulyje jau tapo ne gėda, o Lietuvoje tai vis dar tabu. Mes norime, kad mokykla būtų graži, idiliška, tačiau nepajėgiame suvokti, kad mokykla tapo tarsi visuomenės veidrodžiu, į kurią perkelti visi neigiami dalykai: netolerancija, smurtas prieš kitaip mąstantį, geriau besimokantį, nešiojantį akinius ar kitaip besirengiantį. Tai jau tapo norma, kuri vieną kartą ir mūsų šalyje gali virsti tragedija.
„Tiesą sakant, norėjau dingti tyliai. Stačiai pavirsti nieku, kad niekas manęs nematytų.(...) bet juk jie visi su manim elgėsi taip negražiai. Visi visi. Ir dar kaip negražiai, mama. Ir tėčio nebuvo, jo tiesiog nebuvo. Todėl buvo dar blogiau, (...) baimė niekada nepaleidžia. Ji pradeda mane smaugti jau nuo ryto. O kas bijo – išjuokiamas. Kiekvieną dieną jaučiu skausmą ir baimę. Didžiulę baimę. Kokia prasmė gyventi, kai visą laiką skauda?“
Yra tokių jautrių vaikų, kurie pasislepia savo kiaute, tačiau neatlaikę atakuojančios agresijos vieną kartą pratrūksta smurtu.Tai ištrauka iš laiško, skirto mamai, kurį paauglys palieka prieš išeidamas į mokyklą su ginklu rankoje, pasiryžęs sušaudyti savo skriaudikus – tuos bendraklasius, kurie metų metus iš jo tyčiojosi, tačiau mokytojai į tai žiūrėjo pro pirštus, motina neturėjo laiko stebėti sūnaus nuotaikų, o šis, neradęs paguodos kitur, įniko į kompiuterinius žaidimus, kur vietoj žaidimų herojų įkeldavo nekenčiamų bendraklasių galvas ir šaudydavo į juos, šaudydavo...
Kuri motina ar tėvas, išleisdami paauglį į mokyklą, yra tikri, kas jie nepatiria patyčių? Žinoma, galima sakyti, kad reikia mokėti apsiginti pačiam, tačiau yra tokių jautrių vaikų, kurie pasislepia savo kiaute, tačiau neatlaikę nuolat atakuojančios agresijos vieną kartą pratrūksta smurtu. Tuomet ieškoti kaltų jau nėra prasmės. Nebent tam, kad užkirstum kelią panašioms istorijoms.
Manau, šią knygą turėtų paskaityti ir paaugliai, kurie terorizuoja klasės ar kiemo draugus vien dėl to, kad taip jiems liepia bandos psichologija, kad taip jie nori įtvirtinti save gaujoje, kad taip nori išreikšti savo protestą, nuo kurio nukenčia jautriausi ir labiausiai pažeidžiami žmonės. Vertėtų ją perskaityti ir tėvams, kad laiku pastebėtų, jog sūnus ar dukra užsisklendė, ir nenumotų ranka – et, juk tai paauglystė, praeis... Daugybė tragedijų rodo, kad kartais tai nepraeina.
