Kur, kieno ir kokiose lentynose ji gulėjo iki šiol.
Lorenzo Carcaterra „Pragaro virtuvės vaikėzai arba miegaliai“ sukrečia iki pat gilumų, kai skaitydamas nori užsimerkti, jog visą bjaurastį nustumtum šalin. Įtraukia taip, kad net skauda. Skauda taip, tarsi kartu išgyventum visus nelemtus metus Vilkinsono berniukų kolonijoje.
„Miegaliai“ – tai terminas, apibūdinantis nuteistuosius metams ir bausmę atliekančius kolonijose.
Kad prasikaltę paaugliai iš tiesų galėtų tuos metus tiesiog pramiegoti ir jų nė neprisimintų! Tačiau tie mėnesiai tarsi peiliu įsirėžia ir padalija gyvenimus į „iki“ ir „po to“.
Vilkinsono košmaras palieka gilų randą keturių Pragaro virtuvės (taip vadinamas vienas Manhatano rajonas) paauglių gyvenimuose. („Mano pyktis buvo sutramdytas, sumišęs su iš gelmių kylančia baime. Per visus tuos mėnesius taip ir neįstengiau sukaupti drąsos, kurios reikėjo neprisileisti arčiau prižiūrėtojų, tačiau sykiu išsaugojau tiek orumo, kad įstengčiau išeiti pro Vilkinsono vartus.“)
Deja, tos drąsos sukaupė ne visi: suluošinti patirtų išgyvenimų atsitiesė ne visi. Net ir gerai apgalvotas kerštas paauglių gyvenimus sudaužusiems kolonijos prižiūrėtojams nesugrąžino to, kas jau nepataisomai sugadinta – mokėjimo džiaugtis. („Jis ir visa jo šutvė išdarkė keturių berniukų ateitį, suluošino juos taip, kad niekuomet nepagis.”)