Londonas romano herojui įkyrėjo iki gyvo kaulo. Sumaištis, bėgimas nuo ryto iki vakaro, nenuoširdus ir šaltas vakariečių gyvenimo būdas pastūmėja šalies, kurioje visą gyvenimą praleido senelis, link. Į Maroką. Su visa šeima nusprendęs persikraustyti į apleistus Kalifo rūmus (iš tiesų taip vadinosi rūmai, kuriuose, pasak vietos legendų, kiekvienoje namo kertėje gyveno pikta linkintys džinai), imasi juos atstatyti, tačiau kiekvieną dieną susiduria su vakariečiui nesuprantamu rytiečių gyvenimu. Jų tikėjimas antgamtinėmis jėgomis, tingėjimas dirbti, bandymas už menkiausią darbelį gauti didžiausią atlygį vyrą ne kartą išveda iš kantrybės, tačiau pasitelkęs ironišką požiūrį į gyvenimą jis pamilsta Maroką su jo keistais papročiais ir dar keistesniais vietos gyventojais.
Ilgai trunka jo triūsas atstatant Kalifo rūmus, tačiau per tą laiką vyras su visa šeima įgauna tiek patirties ir tolerancijos, kad, regis, galėtų išgyventi ir Mėnulyje. Ir kasdien šalies, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė egzotiška ir viliojanti, o vėliau tapo skurdi, nyki ir pilna melagių, vaizdas keičiasi: čia ji sutviska marokiečių meistrų tobulomis mozaikomis, čia atstumia egzorcistų pastangomis išvyti iš rūmų džinus, kurių, žinoma, ten net su žiburiu nebūtų įmanoma rasti.
Ironija, šmaikštus rašymo stilius – ir štai jums knyga laisvalaikiui, kurią perskaitę lietuviai galbūt susimąstys, ar iš tiesų palikus įprastą gyvenimą taip lengva ir paprasta prisitaikyti prie svetimos kultūros, svetimo gyvenimo būdo ir papročių.