Kine panaši istorija jau buvo, tiesa, kiek kitokia – tai Roberto Benigni filmas „Gyvenimas yra gražus“, kurioje žydas tėvas, patekęs į getą drauge su sūnumi, bando jam įrodyti, kad visa tai, kas yra už geto sienų – tik žaidimas, kuris gali nutrūkti kada tik panorėjus. Tėvo noras apsaugoti tyrą vaiko sielą nuo karo žiarumų filme baigiasi tragedija.
Tragedija baigiasi ir ši knyga. Devynerių Brunas, vokiečių karininko sūnus, drauge su šeima atvyksta ten, kur fašistinės Vokietijos valdžia paskiria dirbti jo tėvą – geto vadovu. Vaikas ilgai negali suvokti, kodėl už jų namų sienų stūkso spygliuota tvora, jis veržiasi atgal į senuosius namus, į miestą, kuriame žmonės apsirengę įprastais drabužiais, o ne vaikšto skustomis galvomis, sumenkę ir dėvi dryžuotas pižamas. Vaikas naujoje vietoje neturi draugų, jam niekas neaiškina, kad jis gyvena geto teritorijoje, visi jame esantys žmonės pasmerkti mirčiai, nes yra žydai arba lenkai, o kada jiems mirti sprendžia Bruno tėvas.
Vis dėlto net ir tokioje žiaurioje ir mirtimi alsuojančioje vietoje vaikas randa žaidimų draugą – žydų berniuką Šmuelį, slapčia neša jam valgyti, tačiau niekaip negali suprasti, kodėl žydų berniukas negali pralįsti per spygliuotą tvorą ir su juo žaisti laisvėje. Tuomet Brunas pats nusprendžia pralįsti pas Šmuelį...
Nors, pasak kritikų ir politikų, holokaustas yra itin sudėtinga tema, šiam rašytojui pavyko parašyti šedevrą, kurį perskaičius kyla vienintelis klausimas: ką mes žudome?
