Leidykla „Laisvos valandos“ išleido knygą „Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“. Joje – neįprasta meilės istorija. Meilė, privertusi pakeisti visą gyvenimą ir netgi dėl savo jausmų nebegalinčio gimtinėje tarnauti Dievui.
Gretos Skaraitienės nuotr. /E.Atkočiūno šeima |
Pamilęs Gerimantą, mylimas pajūrio kunigas E.Atkočiūnas nebepajėgė likti Lietuvoje, tikintieji negalėjo jam atleisti, draugai kunigai nusisuko. Abu įsimylėjėliai emigravo į Ameriką, susituokė ir susilaukė trijų baltapūkių dukrų. Nepaisant to, kad ši šalis nebuvo itin svetinga, kad teko ir pabadauti ir juodus darbus dirbti, per 12 čia pragyventų metų Edmundas atgavo pusiausvyrą, sulaukė palaikymo iš ten gyvenančių vedusių ir šeimas turinčių kunigų. Iki šiol jis su nostalgija kalba apie juos, galinčius ir mylėti moterį, turėti šeimas, ir toliau tarnauti Dievui, būti Bažnyčioje. Lietuvoje dirbti pagal pašaukimą ir tarnauti Dievui jis negali...
Žurnalistės Virginijos Kavaliauskienės, surašiusios šią istoriją į knygą, teigimu, tai nėra tik svaiginanti vyro ir moters meilės istorija su laiminga pabaiga. Juolab, ar tikrai visiškai laiminga? Pats Edmundas atsakyti į tai negali, nes jo širdis vis dar pilna meilės Dievui. Šioje knygoje persipina dvi meilės, moteris ir Dievas, šeima ir Bažnyčia – sunkūs išgyvenimai, skausmingas pasirinkimas, bėgimas iš tėvynės nuo piktų kalbų, paskalų, skausmo ir nevilties. Užuovėją jam suteikė mylimoji, o Bažnyčia, dideliam skausmui ir nusivylimui, įsimylėjusį kunigą paliko vieną.
Knygoje Edmundas vis dar ieško atsakymo į klausimą: „Meilė Dievui... Meilė moteriai... Kas išdrįso suskaldyti meilę?“
Ši istorija dar neturi pabaigos. Jis, vedęs kunigas Edmundas Atkočiūnas, 2010-aisiais vis dar yra kunigas, neišmestas iš kunigų luomo, bet ir nereikalingas –15 metų suspenduotas... Vedęs, mylintis kunigas...
Trumpa ištrauka iš šios knygos:
„...Manyje visko buvo daug – nuo aplinkinio pasaulio iki visa apimančio. Na, tiesiog rūpėjo visa žmonija, rūpėjo Dievas, tikėjimas, kunigystė, meilė, šeima. Aš ieškojau atsakymo į klausimą – su kuo būti – taigi, reikėjo svaraus atitikmens šalia. Reikėjo žmogaus, kuris padėtų iškentėti mano kunigystės agoniją, kuris nebijotų žengti greta per būsimas apkalbas, šmeižtą. Kuris nebijotų nepritekliaus, nes kaip aš, be jokios kitos profesijos, užsitikrinsiu ir sau, ir šeimai duoną?
O čia... Rodos, myliu, bet kartu saugojuosi, nepasitikiu.
Dar iš visų jėgų bandžiau išlikti kunigystėje. Dar protui trūko argumentų, žinių, kur ir kaip tęsti kunigystę bei kurti šeimą. Ar tai suderinama kurioje nors šalyje?
Likau vienas gyvenimo kryžkelėjeTardamasis su broliais pranciškonais, pasisiūliau užsidaryti Pakutuvėnų bažnyčioje ir pasimelsti. Jie nelindo per giliai, paprasčiausiai palinkėjo:
– Pasimelsi ir sugrįši.
O kaip aš troškau išgirsti iš jų kažką panašaus į...
– Mes tave suprantam... Padėsim rasti išeitį.
Likau vienas gyvenimo kryžkelėje. Jei liksiu bažnyčioje, kuri sparčiai tolsta nuo savo pirminių principų, pavirsiu tragikomišku aktoriumi. Jei ir toliau, nepaisydamas vidinio šauksmo, nekursiu šeimos, liksiu beprasmiškai asketiškas, sunaikinsiu savyje Meilės augimą, kurios reikia tai pačiai kunigystei, paniekinsiu šventą galimybę sukurti Gyvybę.“