Man knygos yra aistra. Kaip sako mano vyras, aistra, su kuria, jis jau suprato, telieka susitaikyti. Kai užpyksta, kerta tiesiai: tai jau liga. Bet pyktis, kaip žinome, greitai praeina.
Kai prieš kelias dienas užsisakiau internetu senų, dar tarybiniais laikais leistų knygų, tarp kurių buvo ir tikrų grynuolių, pavyzdžiui, Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“, leistas 1952 metais Toronte, ir tris maišus vos ne vos partempiau namo, jis žiūrėjo išpūtęs akis. Klausimas „Kam tau tiek reikia ir kam iš viso reikia?“ nenuskambėjo, nors anksčiau tai buvo vienas populiariausių klausimų mūsų namuose. Pamatęs, kaip apžiūrinėju knygą po knygos, kaip vaikas aiškinu jam, kad štai Kazio Binkio „Atžalynas“ išleistas 1945 metais, nesvarbu, kad jau visiškai nutrintais viršeliais, jis tik ištarė: „Aš matau. Tai aistra. Stipresnė nei įsivaizdavau. Ir kritikuoti ją ar remtis sveiko proto argumentais, kad namuose jau seniai trūksta vietos knygoms, čia neįmanoma. Pagaliau tai supratau.“Čia niekas nepretenduoja į mokslinę kritiką. Čia renkamasi pasidalinti mintimis apie tai, ką skaitome.
Nesu literatūros kritikė, nors mano aukštojo mokslo diplome ir yra įrašas apie baigtas literatūros studijas. Manau, kad kiekviena knyga, net jeigu ji kažkam atrodo visiškas niekalas, randa savo skaitytoją, kuriam yra brangi. Ir tikrai nemanau, kad visi ryte ryja Nobelio ar kitų garsių premijų laureatų knygas. Nes, mano nuomone, net ir tarp jų yra tikro šlamšto. Juk kaip smagu po sunkios ir ilgos darbo dienos užmesti akį į greitai skaitomą a la miesčionišką lengvą meilės romanėlį...
Iš karto noriu pastebėti, kad šiame knygų bloge niekas nepretenduoja į mokslinę literatūros kritiką. Tai tik pasidalijimas mintimis apie tai, ką skaitai ir perskaitai. Tebūnie tai žavi kulinarijos knyga, kuri pagimdė norą dažniau stoti prie lėkštės ir virtuoziškai dėlioti salotų lapus. Tebūnie meilės romanas, kuris praskaidrino nuotaiką ir galėtų tai padaryti dar šimtams blogo skaitytojų. Tebūnie detektyvas, siaubo romanas, fantastikos knyga, žodžiu, bet kuris kūrinys, kuris Jums patiko. Jeigu daug tikėjotės, bet nepatiko, ką gi, tebūnie... Taip ir sakykite. Čia renkamės ne tam, kad taisytume Jūsų skaitymo įpročius ar didaktiškai nurodinėtume, kad štai ši knyga – šedevras, o štai ši – fe, net knygos vardo neverta. Čia renkamės skaityti ir dalytis mintimis apie tai, ką perskaitėme.
Svarbiausia – kad skaitytumėte. Ir, žinoma, dalytumėtės nuomonėmis su mumis.
Taigi gero skaitymo ir susitiksime!
Savo mintis, recenzijas, pasiūlymus, rašinius siųskite knygos@15min.lt. Laukiame!
