Tiesa, čia irgi buvo kalbama prancūziškai – mažąjį A.Makine šios kalbos išmokė jo senelė prancūzė. Tačiau kai 1987-aisiais A.Makine pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje, vien mokėti prancūzų kalbą ir mylėti prancūzų kultūrą nepakako: Paryžius jį pasitiko atsukęs nugarą.
Tik po beveik dešimtmetį trukusio skurdo, po to, kai buvo numintas ne vienos leidyklos slenkstis, A.Makine sulaukė pripažinimo. Jo romanui “Prancūziškas testamentas” 1995-iaisiais pelnius du prestižinius literatūros apdovanojimus – Goncourt’ų bei Medici premijas – A.Makine tapo tikra garsenybe.
Specialiai visiems šio neeilinio rašytojo, kurio biografijoje dera daugybė kontrastų, gerbėjams ir būsimiems Vilniaus knygų mugės svečiams – interviu su A.Makine.
Iš Rusijos į Prancūziją atvykote 1987-iaisiais ir dabar esate pristatomas kaip rusų kilmės prancūzų rašytojas. Tačiau ar Jus vis dar tebesieja kokie nors ryšiai su šalimi, kurioje gimėte?
 |
| A.Makine "Prancūziškas testamentas" |
Gaila, bet artimų, draugiškų ryšių su Rusija beveik neliko, nes visi tie, kuriuos pažinojau, arba išvyko, arba pasirinko visai skirtingą gyvenimo kelią, nei aš. Po savo išvykimo į Rusiją buvau grįžęs tris kartus ir kaskart gana trumpam. Buvau beveik slapta sugrįžęs 1990-aisiais – keliavau į šiaurės Sibirą. Tada rašiau romaną visai nepažinodamas šiaurės Sibiro – pažinojau tik centrinį. Vėliau buvau atvykęs 2001 metais, bet kaip oficialiosios Jacques Chiraco delegacijos narys, kelionė truko 3 dienas – per tiek laiko nieko pamatysi. Paskutinį kartą buvau nuvykęs į Rusiją 2003-aisias.
Ar sekate gimtosios šalies politinį, kultūrinį gyvenimą?
Politinį Rusijos gyvenimą seku žymiai aktyviau nei kultūrinį, nes, kad sektum pastarąjį, reikia vaikščioti į spektaklius, skaityti knygas. Aš to nedarau. Skaitau labai nedaug. Gal tik kelias knygas, kurias pavyko čia gauti. O politiniu gyvenimu domiuosi – skaitau rusų laikraščius.
Rusija išlieka mano gimtinė. Kaip galėčiau apibūdinti ryšį, siejantį mane su Rusija? P.Čaadajevas sakė A. Puškinui: „Myliu savo tėvynę, bet negaliu jos mylėti užmerktomis akimis“. Reikia būti atsimerkusiam, matyti, kas yra gera, kas yra bloga. Žinoma, stengiuosi kiek apmalšinti tą Vakarus apėmusią rusofobiją. Tokia nuostata nėra vaisinga. Reikia kritikuoti Rusiją, jos politinį režimą – tai leistina ir net būtina. Tačiau iš Putino daryti velnią yra visiškai nevaisinga, nes apie Velnią nieko negalima pasakyti, jis yra esmiškai blogas. Reikia matyti gera, bloga ir tai, kas bloga reikia kritikuoti.
Esate laukiamas svečias Vilniaus knygų mugėje. Ar iki šiol esate turėjęs kokių nors ryšių su Lietuva?
Lietuva yra atskiras atvejis. Tai – šalis, kuri nuolat žadino mano smalsumą. Gal todėl, kad kažkada man į rankas pakliuvo P.Merimé novelė “Lokis”. Kai perskaičiau šį kūrinį, man buvo gal 12-14 metų. Ši novelė labai graži, mane tarsi užbūrė aprašomos šalies romantiška, kiek viduramžiška atmosfera. Lietuva mane visuomet labai domino. Daugiau nei Latvija ar Estija – tačiau tuo visiškai nenoriu pasakyt ką nors blogo apie šias šalis. Kodėl Lietuva? Gal todėl, kad joje ruseno pasipriešinimo Rusijos carui židiniai. Be to, tie rusai, kurie buvo nepatenkinti Rusijos caro valdžia, bėgdavo būtent į Lietuvą. Tai man visuomet kėlė susidomėjimą.
Lietuvoje išleistas pakartotinis Jūsų romano “Prancūziškas testamentas" leidimas. Kaip manote, kiek skirtingai šią knygą priima žmonės, dar gyvenę Sovietų sąjungoje ir gyvenantieji Vakarų šalyse?
 |
| A.Makine "Žako Dormo žemė ir dangus" |
Žinoma, mes turime tik mums būdingą skaitymo būdą. Kai lankausi tokiose šalyse kaip Lenkija, Čekija ar Slovakija esu priimamas visai kitaip – mes suprantame vienas kitą, nes nepaisant to, kad kalbame skirtingomis kalbomis, išsyk atsiranda jungiantys saitai. Mes kalbame ta pačia sociologine ar istorine kalba, kuri vakariečiams nesuvokiama, nes jie to nepatyrė. Taigi toms, anksčiau vadintoms “Rytų Europos šalims” išties yra būdingas ypatingas knygų skaitymo, jų suvokimo būdas.
Jūsų romanai neretai pristatomi kaip turintys nemažai autobiografinių motyvų, skaitytojai spėlioja, kurie kūrinio momentai turi ryšį su Jūsų biografija. Kaip manote, kodėl žmonėms taip rūpi tas tikrovės momentas grožiniuose kūriniuose?
Man atrodo, tai labai primityvus, “paprastas” skaitymo būdas. Tačiau jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad prastas. Turiu omeny, kad ką nors skaitydami, norime, kad tai būtų “tikra”, išgyventa. Kitaip mums tai atrodo visiška fikcija. Tačiau galėčiau pasakyti, kad knygoje absoliučiai viskas yra ir absoliučiai niekas nėra biografiška. Kai Floberas sakė, kad “Ponia Bovari – tai aš”, jis norėjo pasakyti būtent tai, kad net knygos herojė moteris gali tapti autoriumi, savo jausmais teikti jam įkvėpimo. Tad net jei aš rašyčiau apie Julijų Cezarį, akivaizdu, kad tas Julijus Cezaris būtų Makine. Savo knygų herojams suteikiame viską, ką išgyvenome, ką esame girgėję. Tačiau reikia plačiau suvokti tą “Aš” – po juo slypi viskas, ką esame girdėję, matę, stebėję, skaitę knygose, visa, ką mums yra pasakoję draugai. Man atrodo, kad rašytojas yra tarsi indas, kuriame telpa labai daug dalykų. Jis yra tarsi su radarais – itin geras stebėtojas. Būtent šios savybės – beveik nevalingas įvairiausių nutikimų kaupimas savyje – labai padeda rašytojui. Taip vieną dieną ir ateina į pasaulį romanas.
Neseniai Lietuvoje išleistas Jūsų romanas "Žako Dormo žemė ir dangus", pristatomas kaip "Prancūziško testamento" tęsinys. Tačiau ar šį romaną galima skaityti ir suprasti kaip savarankišką kūrinį?
Mano sumanymas buvo sukurti trilogiją. “Žako Dormo žemė ir dangus” yra trečioji trilogijos knyga. Antroji knyga, kuri tam tikra prasme būtų “Prancūziško testamento” tęsinys, vadinosi “Rekviem Rytams” („Requiem pour l‘Est“), ji buvo išleista 2000-aisiais. “Žako Dormo žemė ir dangus” tarsi padeda tašką šiai trilogijai. Tačiau šiuos romanus puikiai galima skaityti atskirai. Net jei juose ir veikia vienas biografinis ar autobiografinis personažas.
Kaip jaučiatės atidavęs leidėjui dar vieną savo kūrinį, ar būnate galutinai juo patenkintas?
Niekada nebūni patenkintas, juk esi toks menkas. Dažnai kalbame apie pašaukimą (pranc. “vocation”), šis žodis kilęs iš lotyniškojo “vox” – balsas. Ir aš paprasčiausiai manau, kad mūsų darbas ir yra to, mums iš aukštybių kalbančio balso užrašymas. Ką sakau, gali pasirodyti labai pompastiška, tačiau aš tuo tikiu. Nemanykime, kad esame tik tiek, kiek aprėpia mūsų biografija ar mūsų ribotas gyvenimas, mes esame daugiau nei tai. Rašant mūsų jausmai, prisiminimai, psichika yra taip sužadinti, kad mes tampame imlūs, suvokiame dalykus, apie kuriuos net supratimo neturėjome. Visa, ko prieš rašant nežinojome, suvokiame rašydami būtent dėl šio kūrybinio streso būsenos. Kai žmogus patiria fizinį stresą, jis tampa pajėgus įvykdyti neįtikėtinų dalykų, gali tapti dešimt kartų stipresniu. Lygiai tas pats galioja, kai kalbame apie protą, kūrybą, įkvėpimą. Žinoma, parašius knygą jaučiame baisų nuovargį. Dažnai tai yra prilyginama gimdymui. Gimus vaikui, moteris, be abejo, yra laiminga, bet tuo pačiu ji ir visiškai išsekinta, išvarginta gimdymo.
Ties kokiais kūrybiniais sumanymais dirbate šiuo metu?
Dabar išbandau save naujame žanre – mėginu rašyti noveles. Prancūzai nėra dideli šio žanro mėgėjai, jie skaito daug romanų, bet ne novelių. O aš norėčiau pamėginti parašyti gal ne visai Čechovo ar Mopasano stiliaus noveles, bet gal kiek ilgesnius pasakojimus, nei Čechovo. Sakykime, kažką per vidurį tarp romano ir Mopasano novelės.
Ar Jūs skaitote šiuolaikinius prancūzų autorius, tarkime, ir lietuviams gerai pažįstamus Amélie Nothomb ar Michaelį Houellebecque’ą?
Taip, tik man regis, reikėtų labai aiškiai atskirti jūsų paminėtus autorius. Pavyzdžiui, Amélie Nothomb kūrybą priskirčiau prie populiariosios literatūros, skirtos masiniam vartojimui. Michaelis Houellebecque’as visai kitoks. Jis labiau filosofas, nei autorius. Arba sakykime – mąstytojas. Aš jį labai gyniau, jam parašius savo pirmąją knygą, kuri man pasirodė labai įdomi. Labai netvarkinga, negrabaus stiliaus, tačiau sakanti kažką naujo, originalaus.
Niekada nebūni patenkintas, juk esi toks menkas, taip rašytojas apibūdina būseną, kai atiduoda knygą leidėjui.Tik gaila, kad masinė kultūra – ir čia ir yra jos keliamas pavojus – net ir tokius originalius autorius, kaip Michaelis Houellebecque’as, “įpakuoja” ir padaro “savais”. Tad jau kurį laiką šis autorius yra tapęs pasiturinčių miesčionių linksmintoju, rašydamas romanus, kuriuose vengiama opių klausimų ir aštrių kampų, skirtus pramogai. Manau, kad būtent pramogos kelia didžiausią pavojų Vakarų kultūrai. Nors visko, žinoma, neskaitau, daugiausiai matau būtent pramoginio žanro literatūros, kuria siekiama pritraukti kuo daugiau skaitytojų. Bet man ši nuostata atrodo klaidinga ir pasmerkta nesėkmei. Nes šiais laikais turime televiziją ir šioje srityje ji pirmauja siūlydama įvairiausius žaidimus, kvailas laidas. Šiame debiliškame žanre jos neįmanoma nurungti. Tad stengdamiesi varžytis su televizija šioje srityje, visuomet pralaimėsime.
Ką Jums duoda tokie susitikimai su skaitytojais, kokie Jūsų laukia Vilniaus knygų mugėje? Ko tikitės iš viešnagės Lietuvoje?
Svarbiausia man atrodo yra žengti žingsnį link Kito, kad pamatytum, kaip jis gyvena, ką mąsto, kaip jis suvokia tai, ką aš rašau. Gyvenu gana atsiskyręs nuo šiandieninės visuomenės, todėl kiekviena išvyka – į Ameriką, Japoniją, ar Lietuvą – man yra proga susidurti su kitokiu, man netikėtu, požiūriu. Pavyzdžiui japonai išskaito mano knygose tokių dalykų, kokių amerikiečiai niekaip nepastebėtų. Ir kadangi aš visai nepažįstu Vilniaus, viešnagė man bus nuostabi galimybė susipažinti su šalimi, pamatyti senamiestį.
Ačiū už pokalbį!
Susitikimai su A.Makine:
Sibiras – Paryžius. Andrei Makine knygos „Žako Dormo žemė ir dangus“ pristatymas.
Vieta “Litexpo” Konferencijų salė 5.1
Data: vasario 14 d., 14 val.
Pokalbis tema “Intelektualo testamentas kintančioje Europoje”
Dalyvauja: Andrei Makine ir žurnalistas Valdas Puteikis
Vieta: baras „In Vino“, Aušros Vartų g. 7
Data: vasario 14 d., 19 val.
A.Makine Vilniaus knygų mugėje viešės leidyklos “Tyto Alba” kvietimu.
A.Makine bibliografija
„Sovietų Sąjungos didvyrio duktė“ (1990)
„Buvusio vėliavnešio išpažintis“ (1992)
„Amūro upės laikais“ (1994)
„Prancūziškas testamentas“ (1995)
„Olgos Arbelinos nusikaltimas“ (1998)
„Rekviem Rytams“ (2000)
„Gyvenimo muzika“ (2001)
„Žako Dormo žemė ir dangus“ (2003)
„Moteris, kuri laukė“ (2004)
„Prancūzija, kurią pamirštama mylėti“ (2006)
„Žmogiškoji meilė“ (2006)
„Pasaulis pagal Gabrielių“ (2007)
„Prancūzijos meilė“ (2008)
