 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./A.Makine "Prancūziškas testamentas" |
Tai buvo viena pirmųjų knygų lietuvių kalba, leidusių suprasti, kad ir prancūzai moka rašyti jausmais. Paradoksalu, mat prancūzų kaip tautos stereotipas lyg ir neleistų vadinti jų nuobodomis.
„Prancūziškas testamentas“ yra knyga, kurioje emocijos nugali turinį – vėliau jo net neprisimeni, nes atmintyje išlieka tik švelnumas ir savotiškas bejėgiškumas, kai žmogus myli įsivaizduojamą tėvynę, o vėliau jos mitas sudūžta taip greitai, kiek trunka akimirka.
Išgirdau jos balsą. Tai nebuvo dainavimas, o greičiau lėtas pakilus deklamavimas, melodingas murmesys, pertraukiamas pauzių, pagrįstas nebyliai srovenančių minčių ritmu. Taip, pusiau niūniuojama, pusiau tariama daina. Kaitriame vakaro stinguly jos gaida kėlė vėsos įspūdį, panašų į švelnius klavesino akordus. Klausiausi jos žodžių ir kelias sekundes man rodės, kad girdžiu nežinomą, man nieko nesakančią kalbą. Po minutės atpažinau, kad tai prancūzų kalba...
(„Prancūziškas testamentas“)
