Nuo pat pradžių autorius užsimoja papasakoti vienos žmogžudystės istoriją, tačiau pabaigoje vieno iš savo herojų lūpomis pats pasako, kad tai – meilės istorija. Viskas daroma dėl meilės. Nesvarbu, dėl jos stygiaus ar dėl pertekliaus, bet galiausiai – dėl meilės.
Kadangi esu J.Katzenbacho detektyvinių istorijų gerbėjas, ilgai negalvojęs griebiau šį romaną. Nenusivyliau. Amerikiečių rašytojas nenuleidžia aukštai (tokiais romanais kaip „Pamišėlio istorija“ ir „Analitikas“) iškeltos kartelės ir prikausto dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Įtaigus, painus, šiurpokas, netikėtas, baimės atmosferos, nuojautos, kad tuoj tuoj kažkas įvyks, persmelktas siužetas. Įdomu, kad visą pasakojimą tarsi apjungia nekasdieniška istorija besidomintis rašytojas. Pabaigoje jis pats tampa istorijos dalyviu.
Pagrindinis veiksmas sukasi aplink meno istorijos magistrantę Ešlę, kuriai vienos nakties nuotykis su mažai pažįstamu vaikinu brangiai kainuoja. Maiklas O’Konelis nedviprasmiškai duoda suprasti, jog jie skirti vienas kitam. Bet koks merginos mėginimas atsikratyti įkyruoliu tik dar labiau šį paskatina veikti.
Jis įsivaizdavo jos plaukus, rusvomis sruogomis krintančius ant tobulų švelnių pečių. Vaizduotėje jis galėjo nupiešti menkiausią jos veido smulkmeną, užšešėliuoti jį kaip dailininkas, įžvelgti jam skirtą šypseną lūpose, kvietimą akyse. O’Konelio mintys slinko jos kūnu, vertindamos kiekvieną išlinkį, geismingas krūtis, subtiliai apvalias šlaunis. Jis įsivaizdavo jos kojas jai gulint šalia. Kai pakėlė akis blausioje baro šviesoje, pajuto, kad jam kyla geismas. Jis pasimuistė ant kėdės ir pamanė, kad Ežšlė ideali... ne – nebe, nes sugalvojo skelti jam šį antausį. Užgauti širdį. Nuo gėrimo ėmė atsirišti jausmai, ir jis ėmė numanyti, kokį atkirtį duos; jokių glamonių ar švelnaus prisilietimo, nusprendė jis šaltai. Įskaudink ją, kaip ji įskaudino tave. Tik tada ji pagaliau supras, kaip karštai ją myli. Jis vėl pasimuistė ant kėdės. Dabar erekcija buvo visiška. („Ne tas žmogus“)
Mes sukurti vienas kitam, ir niekas mums nesukliudys. Ničniekas.
Artimiausia Ešlės draugė patenka į mįslingą avariją, vienintelį kartą ją pabučiavęs vaikinas visam gyvenimui sėda į neįgaliųjų vežimėlį, mergina dėl suklastotų duomenų kompiuteryje netenka darbo, patiria nemalonumų universitete, prie buto durų atsiranda nuvytusių gėlių vainikas. Tai tik maža dalis sunkumų – didžiausia bėda, kad Ešlė pradeda paniškai bijoti ją persekiojančio Maiklo.
„Mes sukurti vienas kitam, ir niekas mums nesukliudys. Ničniekas. Mudu būsime kartu amžinai, vienaip ar kitaip“, – tokie netyčia rasto raštelio žodžiai verčia sunerimti studentės išsiskyrusius tėvus. Profesorius Skotas, teisininkė Selė ir šios gyvenimo draugė futbolo trenerė Houp taip pat sulaukia vaikino atakų.
Kai mįslingai dviem šūviais į galvą nužudomas samdytas detektyvas, kuriam buvo pavesta pagąsdinti įkyrų jaunuolį, įtampa visiems šeimos nariams tampa nebepakeliama. Neilgam. Netrukus gimsta planas, kaip atsikratyti O’Konelio ir užtikrinti Ešlei ramią ateitį. Tik tas planas brangiai kainuoja.
„Ne tas žmogus“ – žodžiai, skirti pagrindiniam visų nelaimių ir nemalonumų kaltininkui M.O’Koneliui. Kai gyvenime sutinki ne tą žmogų ir tai supranti, paprastai gali nuo jo pabėgti. Pasirodo, kartais tai neįmanoma...