 |
| K.Sabaliauskaitė "Silva Rerum" |
Tačiau ypatingas dėmesys, kurį autorė skiria detalėms, tie ilgi sumaizgyti ir suraizgyti sakiniai, per pusę puslapio vingiuojantys aprašinėjimai nepaklaidina ir neerzina. Paradoksas, tačiau toks tirštas ir klampus tekstas tuo pačiu sukelia ir ypatingą lengvumo, grakštumo įspūdį. K.Sabaliauskaitės pasakojimas man priminė tas senąsias Vilniaus gatveles, kurios jame minimos – Stiklių, Pilies, Trakų – darančias vingius, kylančias ir besileidžiančias, jei meti žvilgsnį žemyn – akmenuotas, nelygias ir purvinokas, tačiau tik kilstelėk akis į viršų, o ten – bokšteliai, balkonėliai ir koks aptrupėjęs karnizas, ant kurio sutūpė žvirbliai.
„Į latakus pilamų paplavų dvokas maišėsi su begėdiškai išsikvepinusių moterų gėlių vandens dvelksmu, čia pat gūsiais užnešdavo deguto kvapą nuo naujai dengiamų stogų, čia pat – čirškinamo lydyto sviesto ir ką tik iškeptų riestainių. Aukštėliau Šventojo Mykolo Arkangelo ir Pilies gatvių sankirtos viską nustelbė gaižūs raugtų kopūstų ir silkių kvapai, mat kiek toliau nuo didžiulės tarsi laivas raudonų plytų bažnyčios buvo įsikūręs milžiniškas žuvų turgus, kur sūdytas, rūkytas ar šiaip švinktelėjęs laimikis maišėsi su šviežiu, išdėliotu ant meldų ir vandenžolių“.
(„Silva Rerum”)
„Silva Rerum" pasakojimo centre - Norvaišų šeima, Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos bei du jų vaikai Uršulė ir Kazimieras, o taip pat tie, kurie net nespėjo gimti arba vos gimę iškeliavo anapus. O jei globaliau, romano centre – LDK, antroji XVII amžiaus pusė, su neseniai praūžusiais kazokais, nuniokotu Vilniumi, išprievartautomis vienuolėmis, girtais valstiečiais, valkatomis ir bepročiais, fanatikais ir ištvirkėliais ir, žinoma, skirtingų idėjų kovos lauku tampančiu Vilniaus universitetu bei jo bendruomene.
Beje, jei manote, jog pagyras ryte prarytam istoriniams romanui žeriu todėl, kad esu šio žanro gerbėja, stipriai klystate. Visada turėjau gana keblų santykį su šiuo žanru, tad ir „Silva Rerum” atsiverčiau su didele skepsio doze. Ką čia ir slėpti – kad juo susidomėjau, kalta tik pati autorė, kurios pasaulėžiūra – kiek apie tai galima spręsti iš žurnalistės tekstų – man visada buvo gana artima.
Detalės kinta, daiktai sulūžta ir supūva, gatvėse tvyro jau kiti kvapai, tačiau žmonės ne taip greitai keičiasi.Tačiau šį istorinį romaną, kaip ir visus man patinkančius istorinius filmus, giriu už tai, kad jis sugeba padaryti vieną mažą stebuklą. Aš tikiu, kad ir jums pažįstamas tas jausmas, kai vaikštinėji po muziejus, matai kokį nors rūbą iš XVII a. ar kurpaitę iš XVI a. ir tie praeities likučiai rodos tokie susitraukę, tokie trapūs, tokie netikri, jog niekaip negali patikėti, kad jie galėjo priklausyti TIKRIEMS, GYVIEMS žmonėms, jog jie buvo dėvimi ir avimi.
Tačiau kai kurie romanai ir filmai daro stebuklus – juos skaitant (ar žiūrint) visi muziejuose matyti praeities likučiai staiga susisieja į visumą, atgyja, Stiklių gatvė, kuria tik vakar ėjau, staiga „neria" į XVII amžių ir tada supranti – taip, juk ir tada gyveno tokie pat GYVI žmonės, kaip kad aš ir jūs. Ir tada virė tokios pat aistros, kaip dabar. Na taip, gal papročiai ir manieros kiek skyrėsi, tačiau motinos taip pat raudojo savo mirusių vaikų ar „iškentėdavo" atžalų paauglystę, jau tada, XVII a. Vilniuje netrūko „skinų", kietakakčių „visuomenės veikėjų" (kas, kad jie neturėjo stilkinių dangoraižių), „naujųjų lietuvių", bukapročių kaimiečių ir neeilinių šviesuolių.
Detalės kinta, daiktai sulūžta ir supūva, gatvėse tvyro jau kiti kvapai, tačiau žmonės ne taip greitai keičiasi. Tokia manoji išvada, užvertus „Silva Rerum".
