 |
| P.Mart „Du portretai" |
„Perskaitysi per tris valandas. Moterims ji patinka“, – pažadėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros atstovė spaudai Palmira Martinkienė. Knygos viršelyje buvusi žurnalistė pavardę susitrumpino iki Mart.
Dvi siužetinės linijos, du pasakojimai, du laikmečiai – tačiau potyriai tie patys, ir žmonės, nors juos skiria ištisi du šimtmečiai, regis, tie patys. Pasakotoja tarsi sąmoningai juos tapatina – net vardai išlikę tie patys.
Lenkija prieš 200 metų ir šiandieninė Lietuva. Dvi nesėkmingai ištekėjusios moterys, kurioms prireikia tiek nedaug, kad stačia galva nertų į meilės romaną. „Tu esi velnias, bet aš negaliu be tavęs,“ – ištaria savo kur kas jaunesniam meilužiui Lenkijos grafienė, pasidavusi rūmų dailininko kerams.
Šių dienų Monika, kaip ir buvo lengva nuspėti, pasidavė virtualiam flirtui. Moterį įtraukė viena vienintelė (ne)tyčia jai atsiųsta trumpoji žinutė. („Mes su tavimi egzistuojame, tik iliuzijų pasaulyje, ar ne? Čia ir slypi visas žavesys“).
Erotinės scenos čia neaplipdytos metaforomis, įmantriomis detalėmis, viskas čia paprasta, kiek per atvira: „Dar niekada gyvenime Monika nebuvo taip bučiuojama ir nebuvo tiek išsižergusi“.
Autorė neapsunkina skaitytojo įmantrybėmis, jos pasakojimas lengvas. Įveikti „Du portretus“ neprireiks nė trijų valandų. Paprasta ir lengva, tačiau tik tiek.
