D.du Maurier „Rebeka“ |
Rinkodarinis S.Beauman knygos triukas pasirodė neprastas – vos perskaičius „Rebekos istoriją“ tuoj pat lėkiau įsigyti ir originalą – D.du Maurier „Rebeką“. Bet atmetus šiuos triukus abu kūriniai – įspūdingi.
Jie ypač patiks tiems, kurie dievina senąją Anglijos istoriją, jos dvarus, jų gyvenimą, intrigas ir tragedijas, kurias slepia nuošaliose kaimo vietovėse stūksantys dvarų griuvėsiai. D.du Maurier buvo itin populiari rašytoja dar tuomet, kai daugelis mūsų nebuvome gimę – rašytoja sukūrė apie trisdešimt knygų. „Rebeką“ drąsiai galima vadinti gotikiniu romanu – tiek jame mistikos, meilės, geismo ir neapykantos, pilna demoniškų galių, klastos. Siužetas lyg ir paprastas: ištekėjusi už našlio, Menderlio dvaro savininko, kurio gražuolė žmona paslaptingomis aplinkybėmis nuskendo greta to paties Menderlio esančioje įlankoje, ji pasakoja savo gyvenimo istoriją ir įvykius, kurių jos vyras vengia lyg velnias kryžiaus. Žinoma, paaiškėja, kad didžiulė meilė ir dar didesnė neapykanta visuomet vaikšto greta, ir atsiveria tamsios bei klaidžios Menderlio dvaro paslaptys.
Tuo tarpu S.Beauman romanas jau kur kas grakštesnis, tarsi linkęs daugiau pasakoti apie buvusią gražuolę, kuri tragiškai paskeno, apie jos istoriją, jos siekį žūtbūt gauti Menderlio dvarą tarsi gyvenimo trofėjų, jos palaidą gyvenimo būdą, kuriame nevengta ir kraujomaišos, ir tragišką likimą.
Tai, ko trūksta romane „Rebeka“, puikiai papildo S.Beauman. Dvi knygos apie tą pačią istoriją – puikus įrodymas, kad bet koks įvykis turi dvi puses, tačiau nei vienoje jų netrūksta mistinių išgyvenimų, kurie iš tiesų susiveda į banaliausią ir skaudžiausią pasaulyje dalyką – mylimo, bet, paradoksalu, ir labiausiai nekenčiamo, žmogaus žmogžudystę.