„Labai džiaugiuosi, kad likimas mane suvedė su meniškų ir kūrybingų žmonių kompanija, kuri kūrė laidą „Kviečiu vakarienės“. Ši laida ne tik žiūrovams, bet ir man pačiam teikė moralinį ir materialinį pasitenkinimą“, – juokėsi J.Radzevičius, džiaugdamasis, kad ne tik galėjo patirti malonumą dirbdamas mėgstamą darbą, bet ir buvo apdovanotas skaniausiais pasaulyje kalėdiniais sausainiais, vynu ir kitomis gėrybėmis.
Laidą garsinęs J.Radzevičius prisipažino, kad stebint, kaip vieni žmonės vaikšto pas kitus vakarienės, jį užplūsdavo nostalgiški jausmai: „Daugelis mano aplinkos žmonių nekantriai laukdavo šios laidos ir mėgaudavosi ją žiūrėdami. Visų pirma – tai didelė nostalgija mano tėvų laikams, kai žmonės svečiuodavosi vieni pas kitus, ruošdavo vaišes, džiugindavo vieni kitus bendravimu ir krėsdavo tokias išdaigas, apie kurias dar dabar sklando legendos. Nepamirštami laikai, moterys, pasipuošusios kailiniais ir rūkančios cigaretes su laikikliais, besisukanti patefono plokštelė, vaikai po stalu, kortos, šokiai, išpažintys, dainos, pokalbiai iki paryčių. Ši laida priminė tai, kad yra ir kitoks bendravimas: ne žinutėmis, ne „Skype“ ar oficialiai telefonu.”
Be to, pasak J.Radzevičiaus visa laidos komanda praplėtė akiratį ir daugiau sužinojo apie maisto kultūrą ir viską, kas su ja susiję. „Tai – daugiau nei puiku. Sužinoti, kad yra žmonių, kurie tiesiog mėgaujasi gamindami ir ragaudami maistą, kaip gardžiuodamiesi jie pasakoja ir rodo, kaip patys pagamino makaronus, padažą ar atkūrė kokį nepakartojamą močiutės desertą. Nejučia ir pats užsinori kuo daugiau sužinoti, išragauti, kas dar neragauta, nelytėta. Atsiranda begalinis alkis pačiam gyvenimui ir tai nepakartojamai nuostabu“, – džiaugėsi jis.
Garsindamas laidas J.Radzevičius stebėdavosi ne tik gaminamais patiekalais, bet ir originaliu jų pateikimu: „Kai kurie patiekalai buvo gaminami su cigarete rankoje, kiti pateikti lede ar Dzūkijos girioje, savo restorane ar jaukiame daugiaaukščio bute ant dėžės vietoj stalo, su įdomiomis istorijomis, dainomis, su pirmoko virpuliu, kaip tavo patiekalą sutiks kiti laidos dalyviai. Ir, žiūrėk, pats nejučia užsinori kažko tokio. Na, bent jau, kad restorane virtuvės šefas ar šeimininkas papasakotų, ką tu valgai, kokia istorija, ar kaip tai buvo gaminama, na, kad visada būtų taip, kaip toje laidoje“.
Vienas gražiausių komplimentų šiai laidai, kurį J.Radzevičiui teko išgirsti iš labai artimo žmogaus, kad po šios laidos jis visada užsinori nueiti į prabangų restoraną, arba išsitraukti gražiausius indus, staltiesę, žvakes ir sukvietus draugus pavakaroti.
J.Radzevičius neslepia, kad žiūrėdamas laidą sužinojo daug naujų maisto terminų ir pavadinimų. „Žinoma, vaidiname, kad visada juos žinojome ir tai tikrai nėra blogai, kaip ir tai, kad dabar net ir vyrai, pasitaikius pirmai progai, kaip rodydami gero toną, paklausia, iš ko padarytas padažas patiekalo, kurį jie dabar valgo. Ir tai anaiptol nėra tuštybė ar paviršutiniškumas – tai menas skaniai ir įdomiai gyventi. Ledai pajudėjo, ponai prisiekusieji, nuo šiol gyvenimas yra gražus ar ne?“, – šypsosi vyras.
Visgi įdomiausios „Kviečiu vakarienės“ laidos jam buvo tos, kuriose susirinkdavo įdomiausios asmenybės, nebijančios savęs ir vakarienės, kuriose būdavo kuo daugiau netradicinių poelgių ar nenumatytų aplinkybių.
„Talentingų žmonių bruožas yra tas, kad jie, gerbdami kito žmogaus laisvę, niekada neįspraudžia jo į rėmus. Tas pats tiko ir mano garsinimui. Tai buvo komandinis darbas, kuriame ir man leisdavo šiek tiek improvizuoti, už ką širdingai dėkoju, o, kalbant vaizdžiai, aš buvau tik akys ir liežuvis šio viso didelio mechanizmo“, – kalbėjo J.Radzevičius.
