|
MM alpinistų nuotr./Dykumoje Jutoje |
Šiandien ilsimės, ilgai miegam. Keliaujam jau beveik mėnesį, jaučiasi nuovargis,o kaulus ir pirštus vis dar skauda nuo Siono uolų sienų, bet po pietų eisim pasivaikščioti, gal ką nors nedidelio „pralipsim“. Atvažiavom vakar vėlai, jau seniai buvo sutemę ir nieko nesimatė, bet bokštų papėdėje stovyklaujantys turistai mums kartojo „Palaukite, kol pakils saulė“. Ir šis rytas neapvylė: aplink mus stūksojo bokštai ir uolos – viskas raudona, o formos – kaip pilių, kurias vaikai stato iš smėlio Baltijos pajūry.
|
MM alpinistų nuotr./Fišerio bokštai |
Rytoj norim lipti aukščiausią dykumos bokštą – Titaną. Visi Fišerio grupės bokštai apipinti legendomis, jų pavadinimai – Pranašas, Karalius, Gotiškasis ir panašūs atrodo puikiai suprantami, kai pažvelgi į juos iš apačios. Laipiotojų istorijos apie šiuos bokštus taip pat įspūdingos, labiausiai dėl uolos kokybės. Fišerio bokštai sudaryti iš smiltainio, konglomerato ir purvakmenio (geol. argilito, angl. mudstone) sluoksnių. Keisčiausias yra purvakmenis, nes tai tarsi suaušęs purvas. Dažnai trapus ar byrantis. Kabindamasis ant kiekvienos atbrailos turi gerai ją patikrinti, o darydamas saugos stotis, naudoti penkis ar daugiau saugos taškus, nes nežinai, kuris gali ištrupėti.
|
MM alpinistų nuotr./Lipimas uolomis Jutos dykumoje |
|
MM alpinistų nuotr./Dykuma Jutoje |
Į Titaną galvojome lipti per dvi dienas, bet poryt yra audros tikimybė, o į ją nenorime patekti ir dėl nuotykių ant El Capitan, ir dėl to, kad palijus purvakmenis pasidaro panašesnis į purvą, o ne į akmenį ir jo stiprumas kritiškai sumažėja. Dėl to bandysim lipti per vieną dieną rytoj. Jei nespėsim – leisimės žemyn ir nerizikuosim. Dėl to einu apžiūrėti maršruto pradžios ir priėjimo, kad galėtume pradėti lipti dar tamsoje. Einant arčiau ir arčiau to bokšto, jis auga ir auga, ties kelio posūkio pradeda urgzti pilvas ir sukti vidurius – jaudinuosi – bokštas fantastiškai gražus, bet tiek pat bauginantis.
|
MM alpinistų nuotr./Įspūdingų formų uolos |
Išsiaiškinęs priėjimą, grįžtu pas Saulę, jau penkios valandos vakaro, už pusantros tems, bet norime ką nors užlipti jau šiandien, pajusti šią uolą, apsiprasti. Pasirenkam Senovinio meno (Ancient art) bokštą, kuris nesunkus, bet turi nuostabią viršūnę. Šiandien ten matėm žmones, kurie užtruko didžiąją dienos dalį kol užlipo, bet maršrutas atrodo nesudėtingas, ir mes tikimės saulėlydį pasitikti ant viršūnės, o nusileisti galėsim ir tamsoje.
|
MM alpinistų nuotr./Lipimo akimirkos |
Saulė pradeda lipti – plyšys, trukęs keliasdešimt metrų netikėtai pasibaigia ir jai reikia įveikti penkių metrų stačią ir pliką sieną, kabintis reikia už išsikišusių akmenukų, kurie atrodo kaip įklijuoti – primena konglomeratą. Atlipu paskui ir iškart lipu vidiniu kampu aukštyn – lipti nesunku, bet saugumą užtikrinti kiek užtrunka, nes reikia rasti tvirtą plyšį. Užlipu ant kampo viršaus esančios lentynėlės ir ten priimu Saulę. Kita virvė, kurią lipa Saulė, užveda mus ant platformos, kuri primena podiumą – iš visų pusių daug erdvės ir oro, matosi visi Fišerio bokštai, besileidžiančios saulės nudažyti auksine spalva.
|
MM alpinistų nuotr./Vakaras tarp Fišerio bokštų |
Paskutinė virvė – į viršūnės spyglį. Dešimties metrų spyglys susiraitęs ir savo forma primenantis vyno atidarytuvą, lipti tenka tarsi sraigtu. Dar keli judesiai ir aš viršuje, abi kojos vos telpa ant smaigalio. Atsistoju, iškeliu rankas į žvaigždėtą dangų – nenupasakojimas jausmas. Dykuma naktį nuostabi. Žinau, kodėl mėgstu laipioti...