…trečia ryto. Muistausi lovoje su pusiau nutirpusia ranka... ta saugos virvė vėl užspaudė man nervus... taip noriu išsisegti ją... – Gedai, aš jau išsisegsiu savisaugą, gerai?.. Tokios vizijos lydėjo Saulę pirmą naktį lovoje po keturių dienų, praleistų ant sienos.
Praėjus kelioms poilsio ir intensyvaus valgymo dienoms po Mandarininės kelionės, alpinistai susikrovė maišus antram įkopimui į El Capitan uolą. Šįkart jie pasirinko ilgesnį, 730 metrų aukščio, ir sudėtingesnį maršrutą – Šiaurės Amerikos sieną – taip pavadintą dėl tamsios uolienos darinio, aiškiai matomo šviesaus granito fone, savo forma itin panašaus į Š. Amerikos žemyną.
Po audros nuotykio praeito įkopimo metu, Saulė ir Gedas, šiam maršrutui ruošėsi itin atsakingai. Papildomos maisto atsargos, daugiau šiltų drabužių, neperšlampama sistema miegmaišiams, miego lentyna su visiškai uždara, keturių sezonų skraiste, kurią buvo planuota naudoti lietaus atveju. Smagu, bet to neprireikė, ir visas keturias naktis alpinistai galėjo miegoti ant uolos atbrailų – lentynėlių. Jų kokybė, o kartu ir patogumas, kiekvieną naktį buvo skirtingi – teko miegoti ir pusiau sėdom ant siaurų 30cm pločio atbrailų, ir pilnai išsitiesus, o paskutinė nakvynė apdovanojo prabanga – alpinistai turėjo net stogą.
„Užmigdavome klausydami belgų komandos, Nico ir Sean, kurie tuo metu taip pat lipo El Capitan, dūdelės ir mandolinos melodijos ir sveikindami kylantį mėnulį, kurį anksti ryte palydėdavome kitoje Kapitono pusėje“ – prisimena Saulė.
„Norėjome maršrutą pralipti greitai ir efektyviai. Vienas svarbiausių dalykų buvo iki vakaro pralipti iki natūralių uolos lentynų, kad nereikėtų statytis mūsų nešiojamos miego lentynos. Ryte keldavomės anksti, apie 5 valandą, kad dar iki prašvintant pradėtume lipti. Tai leido greitai judėti maršrutu, tačiau kartu, reiškė, jog penkios dienos tokio darbo mus gerokai išvargino“ – taktiką aiškino Gediminas.
Alpinistai turėjo galimybę pasimėgauti lipdami įvairiu reljefu – skirtingo pločio plyšiais, kaminais, traversuojančiomis virvėmis, stačiais, per stogą einančiais etapais, ir gąsdinančiomis, mažai saugos turinčiomis teigiamomis atkarpomis. Maršrute, kuris šį rudenį iki lietuvių, buvo praliptas tik vieną kartą, pasitaiko senų paliktų saugos taškų. Nors jų patvarumu ne visuomet jauku pasitikėti, dažnai – tai vienintelė išeitis pralipti tam tikrą atkarpą. Patirti plyštančią sudūlėjusią juostelę ant jos stovint teko Saulei. Laimei, prieš tai sauga buvo dėta tvarkingai, tad kritimas buvo trumpas ir saugus.
Kitą dieną po nusileidimo, alpinistai turėjo mažai laiko poilsiui – „krovėmės daiktus ir bandėm sutalpinti keturių žmonių „gyvenimus“ į automobilį“ – Saulė ir Gedas su dar dviem draugais atsisveikino su rudenėjančiais Josemitais ir išvyko į Jutą. Čia jie stabtels palaipioti Zion nacionaliniame parke ir Moab dykumoje prieš lapkritį išskrisdami į Meksiką.
Štai, kaip atrodo El Capitan apylinkės ir pati uola.
