Po įkopimo į Fitz Rojų ilgą laiką buvo labai prastas oras. Tad tupėjome savo mažutėje trobelėje, tik kartais išeidami palaipioti ant šalimais esančių uolų ir akmenų. Jau norėjosi vėl eiti į nuotykį – į kalnus. Prognozėse užtikome šiokį tokį langelį – ne idealų, tačiau gero oro standartai vis krenta ilgėjant laikui, priverstinai praleistam miestelyje.
 |
| MM alpinistų nuotr./Cerro Torre |
 |
| MM alpinistų nuotr./Saulė Cerro Torre fone |
Išsiruošėme planuodami kokį nors lengvą ir neilgą įkopimą. Vos valanda kelio nuo namų, Arūnas timptelėjo savo koją... Nieko rimto, tačiau jam teko suktis ir keliauti atgal į mūsų trobelę. Likome dviese. Priėjimas vargino. Į šį slėnį ėjome pirmą kartą, o jis kaip tik garsėjo savo klaidumu... Pakeliui teko virve keltis per upę, su didelėm kuprinėm šokt per sraunius ir ne tokius siaurus upelius, eit labai nemalonia stačia morena, kurios apačioje – ledyno tirpsmo ežeras, paskui kirsti patį ledyną su daugybe plyšių, upelių, krioklių ir kitų reljefo ypatumų. Atrodė jau čia pat, tačiau iki stovyklos, pasirodė, dar geras gabalas kelio. Pagaliau po 12 val. pasistatėme palapinę ant ledyno, nubarstyto akmenimis.
 |
| MM alpinistų nuotr./Gediminas pozuoja ant tiltelio |
 |
| MM alpinistų nuotr./Gražuolis |
 |
| MM alpinistų nuotr./Fitz Rojaus masyvas iš vakarinės pusės |
Nusprendėme šį kartą pradėti ne naktį, o su šviesa, nes laukė klaidus priėjimas, nežinoma siena ir neaiškus oras. Ryte teko dar kartą kirsti ledyną, kuris priminė žvyro karjerus. Pagaliau priėjome pačią uolą, kurioje esančiu kuluaru pradėjome kilti. Buvo lengva – veikiau status ėjimas nei kopimas. Mes ėjome, o debesys persiversdami per Cero Torę (Cerro Torre) vis supo mus ir žaidė su šalia stūksančiais granito bokštais – čia apglėbia juos, čia paleidžia; vėjo padedami, atrodo, net stengiasi nuversti juos; kalnus paverčia vulkanais, patys vaidindami kylančius pelenų debesis... Iš pradžių tik žavėjomės ir nesureikšminome jų, nes lipti norėjosi, o tuo metu debesų patalai neatrodė pavojingi mūsų ne itin aukštai viršūnei. Deja, pasiekus snieguotą kuluaro dalį, debesys nusileido visai ant mūsų ir pradėjo pamažu lynoti. Vis dar stengėmės ignoruoti juos, tačiau abu supratome, kad tik laiko klausimas, kada nuspręsime suktis atgal. Ir apsisukome... Nulyti buvome ne mes vieni – pradėjus leistis, pamatėme dar keletą komandų, atrodo, tuo pačiu metu priėmusių tą patį sunkų, bet kartais neišvengiamą sprendimą...
 |
| MM alpinistų nuotr./Debesys pradeda savo žaidimus |
 |
| MM alpinistų nuotr./Ech.. tenka suktis atgal |
 |
| MM alpinistų nuotr./Kalnai virtę vulkanai |
Vakare oras pašėlo, šaipydamasis iš mūsų studijuotų orų prognozių pakilo vėjas ir visą naktį nepaliaudamas grasino sudraskyti mūsų palapinę. Tačiau Gediminas profesionaliai ištampė visus kampus ir nors neramiai, bet galėjome pamiegoti. Kitą dieną tuo pačiu ilgu keliu patraukėme namo... Gaila, neturėję galimybės palipti. Stengėmės įžvelgti teigiamas puses – nesėkmės daug ko pamoko.
 |
| MM alpinistų nuotr./Gediminas keliasi per upę |
