|
MM alpinistų nuotr./Uolos Kočiamo slėnyje |
Dėl gamtinių sąlygų arba vyraujančios vietinės etikos skirtingi laipiojimo regionai pasižymi skirtingomis savybėmis ir ypatumais. Kočiamas pasižymėjo atsiribojimu nuo, grubiai tariant, civilizacijos, kadangi iki slėnio, kuriame įkurtas kempingas ir trobelė, reikia apie keturias valandas žygiuoti pėsčiomis, nes per tankų mišką, išraižytą upių, nėra įrengto kelio. Tad žmonių skaičius labai natūraliai ribojamas. Mes savo laipiojimo įrangą ir penkių savaičių maisto atsargas užkrovėme dviems arkliams, kurie čia yra svarbiausia transporto priemonė.
|
MM alpinistų nuotr./Arūnas ir Kočiamo panorama |
Priėjimas prie pačių granito sienų ne toks ilgas, prie kokio buvome pripratę El Čaltene – per keletą valandų nuo stovyklavietės slėnyje gali atsidurti sienos apačioje. Tačiau dažnai takas status, o jei palyja – slidus ir labai labai purvinas. Geriausia avalynė, supratome, čia yra aukšti guminiai batai, bet teko išsiversti be jų. Miškas, kuriuo veda takas, ypatingas. Aplink tamsu ir drėgna, didžiuliai lianų apraizgyti medžiai, kartais pasirodo vienas kitas kelių tūkstančių metų senumo maumedis, paskui gausybė augalų, primenančių bambukus, papartynai, skėčio didumo kerpės ir dar galybė mums nepažįstamų gyvybės formų.
|
MM alpinistų nuotr./Arūnas |
|
MM alpinistų nuotr./Berniukai |
|
MM alpinistų nuotr./Gediminas lipa |
Pati uola pasižymi tuo, jog visuose sektoriuose pirmos kelios virvės būna labai teigiamos, t.y. nelabai stačios. Tačiau reljefo ant tokių nedaug, tad pradžioje būdavo nejauku ir sunku lipti. Kylant į viršų uola statėja, atsiranda daugiau plyšių ir vidinių kampų – iškart daug smagiau! Plyšių laipiojimo, būdingo daugiausiai granitui, Europoje beveik nėra, tačiau mes turėjome galimybės jam pasitreniruoti Josemityje ir El Čaltene. Laipiojimas Kočiamo slėnyje pradėtas vystyti tik prieš penkiolika metų, tad dauguma klasikinių maršrutų dar visai nauji. Šviežią maršrutėlį turėjome progos ir mes išbandyti. Tai – „Al centro y adentro“ – vos prieš kelias savaites pirma karta išbandyta linija, kurią buvome pirmieji pralipę per vieną dieną.
|
MM alpinistų nuotr./Kočiamas po lietaus |
Pietų pusrutulyje jau rudenėja, dienos trumpėja, tad reikėdavo keltis prieš švintant, kad spėtume dar su saule nusileisti žemyn. Kartą lipome sunkų maršrutą „Los manos del dia“, kuris vietomis dar buvo šlapias, tad užtrukome ir saulė spėjo nusileisti pirmiau negu mes... Visi kiti ėjosi sklandžiai ir nuo viršūnės galėdavome ilgai žvalgytis. Matėsi didysis Tronudoro ugnikalnis, Bariločės Frėjaus bokštai, aplinkiniai masyvai bei miškai. Nors dėl oro lipome mažiau, nei norėjosi, tačiau sugebėjom užlipti ant visų trijų Trinidado masyvo bokštų, iš kurių aukščiausiasis – šiaurinis bokštas – laikomas viso slėnio simboliu.
Po penkių savaičių, praleistų Kočiame traukėme tiesiai į Buenos Aires. Čia, turėjome savaitę prisitaikyti prie civilizacijos ir mintimis ruoštis namams. Balandžio pradžioje nusileidome Varšuvos oro uoste, iš kur pasiekėme Lietuvą. Tik čia mus per Velykas pasitiko ne šiltas pavasaris, o patagoniška žiema...