„Patruliai į tarnybą raiti joja kasdien, nebent pasitaiko blogas oras. Paprastai pareigūnai patruliuoja po du, keturis ar šešis, priklausomai nuo grafiko“, - pasakojo Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Raitosios policijos kuopos būrio vadė Alina Michnevič. Ji sakė, jog patruliavimas vyksta dviem pamainomis – vidudienį pareigūnai parjoja į žirgyną, papietauja, o tuomet sėda ant kitų žirgų ir vėl traukia į tarnybą. „Be to, pirmadieniais policininkai dar treniruoja žirgus“, - šyptelėjo Alina ir ištiesė jojimo šalmą.
Žirgai dėmesio centre
Susipažinę su Olegu ir Renata kibome balnoti žirgų Amūro, Loiko ir Snaigės - šįkart pareigūnai jojo patyrusiais „veteranais“, kurie nesibaidė nei automobilių, nei kitų miesto garsų, o man patikėta Snaigė elgėsi kaip tikra profesorė.
Palikę ramius Belmonto miškus žingine išjojome į miestą. Mus iškart pasitiko smalsūs žvilgsniai – pareigūnai ant gražuolių žirgų traukė praeivių, ypač vaikų, dėmesį. „Į raitus policininkus žmonės žiūri kitaip, nei į pėsčius ar važiuotus. Matyt, susidaro įspūdis, kad su žirgu bendraujantis pareigūnas - „geresnis“, - šypsojosi Olegas.
Į raitus policininkus žmonės žiūri kitaip, nei į pėsčius ar važiuotus. Matyt, susidaro įspūdis, kad su žirgu bendraujantis pareigūnas - „geresnis".
Renata pridūrė, jog patruliuojant raitomis žmonės noriau prieina, bendrauja. „Mūsų dažnai klausia kelio, prašo leisti pajodinėti, paglostyti žirgą, fotografuoja. Kartais tenka ir psichologais padirbėti – štai kartą Sereikiškių parke viena moteris paprašė padėti įkalbėti jos vyrą grįžti su ja namo“, - juokėsi pareigūnė.
Raitoji policija – ne vien „dėl grožio“
Apsukę ratą aplink Sereikiškių ir Kalnų parkus, stabtelėjome – policininkai kas valandą daro trumpas pertraukėles, kad žirgai pailsintų nugaras. „Juk vis dėlto keturias valandas praleidžiame balne – žirgui tai nemažas krūvis“, - pasakojo Renata, atlaisvindama Loiko balno pavaržą. Olegas su Renata prasitarė, jog populiari nuomonė, kad raitoji policija turi tik reprezentacinę funkciją, nėra teisinga. „Žinoma, didelė dalis mūsų darbo – prevencija. Dažnai užkertame kelią alkoholio vartojimui viešose vietose, stebime, kad žmonės laikytųsi viešosios tvarkos. Tačiau pasitaiko ir kitokių atvejų“, - surimtėjo Renata. Ji pasakojo, jog tenka ir sulaikyti nusikaltėlius, ir tramdyti riaušes. „Nepamiršiu, kaip kartą teko „auklėti“ įsisiautėjusius lenkų futbolo aistruolius. Tuomet raitoji policija tikrai pravertė, ir nors mes neturėjome nei šalmų, nei liemenių, užduotį įvykdėme sėkmingai“, - džiaugėsi Renata. Ji pasakojo, jog teko saugotis ne tik įsiaistrinusių futbolo gerbėjų, bet ir jų mėtomų akmenų ir gelžgalių. „Viskas baigėsi gerai - nesusižeidė nei vienas žirgas, tik vienam pareigūnui akmeniu buvo sumušta ranka. Šiaip ar taip, tiek adrenalino turbūt daugiau nesu gavusi“, - šypsojosi Renata.
Pažeidėjams – jokių nuolaidų
Vėl sėdę į balnus leidomės žingsniu palei Vilnelę. Olego dėmesį patraukė keturi prie upelio sėdintys paaugliai su alaus buteliais rankose. Iš pradžių jaunuoliai apsimetė negirdį griežto Olego balso, tačiau galiausiai, skubiai paslėpę gėrimus, nedrąsiai priėjo artyn. Nepaisydami graudžių prašymų „paleisti“, Olegas ir Renata surašė pažeidimą ir iškvietė policininkų automobilį. „Dažnai žmones tik įspėjame dėl alkoholio vartojimo viešose vietose. Tačiau čia – nepilnamečiai, tad negalime nekreipti dėmesio“, - įkalbinėjimams „pasigailėti“ nepasidavė Olegas.
Keturios valandos – it viena minutė
Pirmoji pamaina jau ėjo į pabaigą, tad pasukome atgal. Kai nusistebėjau žirgų paklusnumu, Renata su Olegu šypsodamiesi susižvalgė. „Reikėjo pamatyti juos jaunus. Juk gavome „žalius“, neparuoštus žirgus, dirbti su jais turėjome patys. Būdavo visko – žirgai baidydavosi, stodavo piestu, lėkdavo – kartais džiaugdavomės apskritai iš patrulio grįžę sveiki“, - juokavo Renata. Tačiau dabar Amūras, Snaigė ir Loikas – patyrę veteranai. Smagia ristele pasileidome į kalvą, peršokome per nuvirtusį rąstą, o Renata rūpestingai atsisuko įsitikinti, ar tebesėdžiu balne. Žirgų žingsnis pažvalėjo pajutus, kad Belmonto arklidės – jau čia pat. „Na va, papietausime – ir vėl į balną“, - atsisveikindama mirktelėjo Renata.
