Žūklės paslaptys „Facebook'e“. Junkis jau dabar prie kitų meškeriotojų.
Siųsk žūklės istoriją, laimėk striukę.
Apkūni apsauginė susiraukusi ir nepatenkinta dėl to, kad turėjo nusileisti, įrašė mane į potencialių teroristų sąrašą ir paleido su meškere rankose. Kituose oro uostuose apsauga buvo daug supratingesnė. Ir štai aš jau dulkiname Katmandu. Upės čia paverstos sąvartynais ir su žvejo atributais mieste atrodau mažų mažiausiai juokingai.
Pokhara – turistų, kalnų ir vandens rojus Himalajuose
Visgi septynios valandos kelio Himalajų keliais ir centriniame Nepale, didžiausių pasaulio kalnų papėdėje randu Pokharos miestą. Tropinis klimatas, paukščių ir įvairių gyvių pilnos džiunglės, ryžių laukai, žalios kalvos ir... Tolumoje pro debesis vis prasiskleidžiančios sniego viršūnės. Iš čia giedrą dieną matosi visas Anapurnos kalnynas su 7–8 km aukščio viršūnėmis ir miesto simboliu – smailiuoju kalnu Mačapučhare.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Pokharos miesto pakrantė |
Kalnų lovyje guli Phewa ežeras, šiek tiek primenantis Žaliuosius ežerus Vilniaus pakraštyje. Nors jau ne toks didelis – iš vieno galo į kitą tik 4 km – šis ežeras tapo traukos centru ir vietiniams, ir atvykėliams. Krantinė pilna valčių nuomotojų, viešbučių, barų ir restoranų, marichuanos siūlytojų ir įvairių (kitų) ežero paukščių.
Atokiau nuo ežero ūžia didmiestis, ten gyvenimas panašus kaip ir Katmandu, tik gal mažiau dulkinas ir šiek tiek tvarkingesnis. Kitoje ežero pusėje stačios kalvos (Himalajų standartais kalvos). Ant vienos iš jų japonai pastatė Pasaulio taikos šventyklą. Turistai valtis dažniausiai ir nuomojasi, kad perplauktų ežerą, ir galėtų užkopti šventyklos link. Gegužės mėnesį prasideda lietingas sezonas – reikia saugotis dėlių, kurios čia visur, taikosi įsisiurbti į kojas.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Išsinuomoti valtį dienai Pokharos ežere kainuoja apie 20 Lt |
Sliekų kasybos
Aš savo atsivežta meškere ir čia stebinu vietinius. „Tai vienas plauksi?“ – klausia valties nuomotojas. „Aha“, – linkteliu. „Nori žolės? Būsi vienas valtyje, atsipalaiduosi, žmogau, bus jėga“, – puse lūpų prasitaria vienas iš pakrantės vaikinukų, tikriausiai (ne)baigęs mokyklą, o dabar uždarbiaujantis turistų gatvėje. Atsisakau svaigalų, bet užtat paprašau prikasti sliekų. 5 rupijos už vieną slieką.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Į žuvų paieškas |
Linksmiausias buvo skaičiavimas. Priešais mano akis „bičiukas“ skaičiavo: „1, 2, 5… 10, 11, 13, 18.“ Aš vis taisiau ir labiau juokiausi nei pykau. Dar bandė vietoje sliekų dėti grumstus, vėl trinktelėjau per pirštus. Bet kai suskaičiavęs pasakė – 10 rupijų už vieną slieką, nes jie, mat, kasė dviese, tada stvėriau už pakarpos ir pagrasinau įmesti ežeran. „Ok ok, mister, 200 rupijų už 40 sliekų.“ Permokėjau, bet ant šių gero veido žmonių neišeina pykti – net sukčiauja neagresyviai, linksmai, nemokšiškai ir galiausiai neįkyriai.
Į žvejybą
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Dideli ratilai, didelės žuvys |
Vienas irklas, didelė valtis ir kelios nuorodos, kur ieškoti žuvų. Užtrunku, kol nusigaunu į kitą ežero krantą. Dilema – irkluoti ar fotografuoti. Tad ir maluosi ežero viduryje gerą valandą. Aplinkui pliaukši žuvys, valtyje paruošta guli minklė (viešbučio savininkas pasirūpino – įvairūs miltai, bulvės sutrintos su vandeniu), prigriebiau lietuviškų ir įvairių karpinių žuvų taip mėgstamų konservuotų kukurūzų, jau aprašytų sliekų, baltos duonos. Mėgėjiškas rinkinukas, bet turėtų užtekti.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Rami vietelė, kurioje plaukioja didelės žuvys, tik pagauti jas nėra lengva |
Ežero pabaigoje – ryžių laukai, ramybė, naminiai buivolai maudosi vandenyje. Ir pliaukši tikrai galingos žuvys. Štai prieš valties nosį išvirto 5–7 kg rausvai geltonas karpis (kažkas panašaus į jį). Nustėrau, atsistojau pažiūrėti į paviršių atidžiau, šalia išvydau dar ir pusmetrio ilgio į šapalą panašią žuvį, vinguriuojančia paviršiumi. Tikras žuvų rojus aplink... Kol neužmečiau meškerės.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Valanda gražioje vietoje, bet žuvų nė kvapo |
Pasišėriau gražioje užuovėjoje, po medžiais. 15 minučių laukimo – nieko. Sliekus keičia minklė – nieko. Tada kukurūzai. Panašu, kad į plūdę galiu net nežiūrėti – atsipūtęs dairausi į kalnus, tolėliau pliaukšinčias žuvis ir valgau savo pietų lauknešėlį – makaronus su daržovėmis.
Vietiniai žvejai
Ir kaip visada Nepalas pilnas staigmenų. Staiga nuo didžiulio džiunglėmis ir brūzgynais apaugusio skardžio nusileidžia du vietiniai žvejai. Rankose ne meškerės, o maži tinklai, kuriuos jie meta tolėliau nuo kranto ir iš karto traukia. Šukuoja pakrantes, tada vėl kaip kalnų ožiai braunasi per krūmynus, vėl mėto tinklus. Iki pusės šlapi, prie juosmens vytelių krepšiai žuvims ir dar kuprinės ant pečių.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Linksmo veido vietinis žvejys – gaudo žuvis tinklais |
Mano nuostabai jie prakalba angliškai. „Mister mister, ar gali mus pamėtėti valtimi iki geresnio kranto?“ Ir per daug nelaukę leidimo sušoka į valtį. Vienas neįtikėtinai panašus į Jacky Chaną... O gal tik mano akis nepratusi, visi atrodo vienodi.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Žvejų laimikis – telapijos, unguriai ir karosai |
Bandau klausti, kur geriau žvejoti, bet ilgai vedžioję pirštu per pakrantes, galiausiai žvilgtelėjo į mano meškerę ir prasitarė nežinantys. Bet už pagalbą atvėrė savo kuprinę ir parodė apie 5–6 kilogramus žuvies, kurią jiems pavyko sugauti. Telapijos, karosiukai, smailianosiai geltoni unguriai. Daug jie ten pritraukė. Dvi didesnes telapijas pasiūlė pasiimti. Atsisakiau. Nors vėliau krante truputi pasigailėjau – kaip tikras žvejys bent būčiau prieš vietinius galėjęs pasipuikuoti.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Pasaulyje viena populiariausių gėlavandenių žuvų – telapija |
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Tiksliai šio gyvio ir neapibūdinsiu – panašus į ungurį |
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Čia jau iš karosų giminės |
Vaizdai atpirko žuvis
Tada pasikeičiau valą į muselinį. Gal nuo paviršiaus kokią musę griebs? Pamojavau iš valties ir tiek. Vėl nieko. Galiausiai susiradau gražią įlanką, su daugybę medžiuose čirpiančių gyvių, lianomis ir stačiomis uolomis. Atsisėdau ir nutariau nesijudinti mažiausiai valandą kitą – vėl plūdinė meškerė. Ir vėl nieko.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Už tad kalnai prikausto žvilgsnį |
Čiuožti namo susizgribau, kai dvi žvejų valtelės apjuosė visą įlanką tinklais. Niekaip nesupratau, kaip jie vis traukė ir traukė, ir traukė, ir dar vis traukė tinklus iš valties bei leido vandenin. Nė šventa dvasia dabar jau čia neprasibraus iki mano kukurūzo.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Lietus kaupiasi |
Keliose vietose įsipainiojęs su valtimi ir pradrėskęs skyles tinkluose pagaliau ištrūkau iš žuvų gaudyklių. Užmečiau paskutinį kozirį – vobleriuką ir velkiaudamas parplaukiau į miestą. Beplaukiant didieji Himalajai iš debesų parodė savo snieguotą veidą.
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Tolumoje už kalvų pro debesis išnyra Himalajų aukštieji kalnai – Anapurnos kalnynas |
Jokia Phewa ežero žuvis (bent jau mažesnė nei 15 kg) neatpirktų šio įspūdingo vaizdo. Tokie tolimi kaip miražas, bet tuo pačiu arčiau manęs nei kada buvo iki šiol – Himalajų kalnai.
