Žymėtieji ir rainuotieji vėžiai neserga maru, tačiau yra šios ligos užkrato nešiotojai. Svetimšaliai labai karingi, užima mūsų vėžių slėptuves, naikina visų žuvų ikrus ir mailių, puola viską, ką tik gali įveikti, net ir augalus. Daugiausia jų susispietė pietrytinės Lietuvos vidaus vandenyse, bet jie sparčiai plinta į visas puses. Tad lietuviškiems vėžiams gresia išnykimas.
Saugotini plačiažnypliai
Plačiažnyplis vėžys dar vadinamas tauriuoju ir upiniu. Jis turi plačias ir mėsingas žnyples raudonai ruda apačia ir lygiu stipriu vienodos spalvos kiautu, dažniausiai tamsiai rudu viršuje ir pereinančios į rudai alyvinę arba raudoną apačioje.
Vieninteliai vietiniai plačiažnypliai gyvena ne giliau nei 6–7 metrai, kur įsirausia urvus pasislėpti.
Šie vėžiai paplitę Vidurio ir dalyje Šiaurės Europos, jie yra vertingiausi Europos žnypliuotieji, itin jautrūs deguonies stygiui.
Jiems palankiausi vandens telkiniai su kietu molingu, smėlingu ar durpingu dugnu. Ir, žinoma, su skaidriu vandeniu, gausia povandenine augalija, kerplėšomis, kur galėtų pasislėpti nuo plėšrūnų.
Vieninteliai vietiniai plačiažnypliai gyvena ne giliau nei 6–7 metrai, kur įsirausia urvus pasislėpti. Jie – naktiniai gyvūnai, beveik visą dieną lindi savo urveliuose, o aktyviausi naktį iki paryčių.
Pastarieji labai vislūs, ne tokie reiklūs aplinkai, išgyvena net jūrų vandenyse.
Plačiažnypliai vėžiai įtraukti į saugotinų gyvūnų sąrašus, jų gaudymas apribotas. Lietuva yra įsipareigojusi juos saugoti ir užtikrinti tvarią jų populiacijų būklę. Tarptautinėje raudonojoje knygoje jie priskirti pažeidžiamoms rūšims. Šiuos vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d., o kitu laikotarpiu negalima gaudyti mažesnių nei 10 cm.
Gaudyti leidžiama samteliais ar tik tam skirtais bučiukais ir rankomis. Vienam žvejui per parą leidžiama sugauti ne daugiau kaip 50 vėžių.
Pelkių siauražnypliai
Šios rūšies vėžiai Lietuvoje pradėjo plisti XIX a. pab. šiaurės rytuose, o dabar jų yra visoje Lietuvoje. Siauražnypliai labiau paplitę ežeruose nei upėse. Gal dėl to kai kas juos vadina pelkių vėžiais. Jie pakantesni nei plačiažnypliai deguonies stygiui, taršai ir temperatūros svyravimams, atsparesni ligoms.
Kaip plačiažnyplių, taip ir siauražnyplių vėžių gaudymas ribojamas. Vienam žvejui per parą leidžiama sugauti taip pat ne daugiau nei 50 vėžių.
Jų gyvenamosios vietos taip pat paprastesnės – jiems tinka ir dumblėtas dugnas, slepiasi po akmenimis, šakomis, kerplėšomis ar po bet kokiais dugne gulinčiais daiktais. Šie vėžiai užauga iki 18 cm ilgio.
Kaip plačiažnyplių, taip ir siauražnyplių vėžių gaudymas ribojamas. Vienam žvejui per parą leidžiama sugauti taip pat ne daugiau nei 50 vėžių (skaičiuojant bendrai ir siauražnyplius, ir plačiažnyplius).
Siauražnyplis yra mažesnis negu plačiažnyplis. Jo kiautas šviesiai rusvas, gelsvas ar žalsvas. Apatinė kiauto dalis dar šviesesnė ar net balta. Siauražnyplis daug vislesnis už plačiažnyplį ir dažnai pastarąjį nustelbia.
Naikintini rainuotieji ir žymėtieji
Liepos 16 d. prasidėjo vėžiavimo sezonas. Invazinius – rainuotuosius ar žymėtuosius – vėžius galima gaudyti visus metus visomis priemonėmis ir būdais, neribojant sugaunamo kiekio.
Rainuotąjį vėžį nesunku atskirti pagal ant pilvelio nugarinės pusės esančias rudas (tamsiai raudonas) skersines juostas.
Rainuotąjį vėžį nesunku atskirti pagal ant pilvelio nugarinės pusės esančias rudas (tamsiai raudonas) skersines juostas. Žymėtasis išsiskiria ir ryškia šviesia dėme ant žnyplių. Labai svarbu juos pažinti ir neperkelti į kitus vandens telkinius.
Manoma, kad šie vėžiai patys neserga, bet nešioja vėžių maro užkratą. Būdami labai aktyvūs, jie net šaltuoju metų sezonu naikina neršiančių žuvų (lašišų, šlakių, vėgėlių, sykų, seliavų) ikrus ir jauniklius.
Rainuotieji vėžiai kelia vėžių maro grėsmę, sudaro konkurenciją vietiniams vėžiams, neigiamai veikia visą vandens gyvūnų bendriją. Jeigu rainuotieji vėžiai, platindami marą ir nugalėdami vietinius konkurencinėje kovoje, juos išstumtų, šalis patirtų didelę žalą. Didžiojoje Britanijoje amerikietiški vėžiai sunaikino net 90 proc. vietinių vėžių populiacijos.
Lietuvoje per metus sugaunama 16–22 tonų plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių. Apskaičiuota, kad jeigu Lietuvoje invaziniams vėžiams pavyktų sunaikinti vietinius plačiažnyplius ir siauražnyplius, šalis patirtų per milijoną litų nuostolių.
Vėžiai – žiaunomis kvėpuojantys gyvūnai
Vėžio kūnas ir galūnės padengtos kiautu, kuris sudaro jo išorinį skeletą. Vėžys turi stiprias ir aštrias žnyples, kuriomis jis čiumpa grobį: žuvis, varles ir kt.
Išsinėręs iš kiauto vėžys tūno urve 8–10 dienų iki sukietėja naujasis. Senąsias išnaras vėžys dažniausiai iškart suėda.
Vėžių gyvenimo ciklas susideda iš pasikartojančių nėrimosi periodų, per kuriuos gyvūnai priauga svorio ir pailgėja. Subrendę vėžių patinai neriasi du kartus per metus. Per trumpą greito augimo periodą jų kūnas pailgėja nuo 5 iki 10,3 mm. Išsinėręs iš kiauto vėžys būna minkštas, yra puikus masalas unguriams, vėgėlėms ir kitoms plėšrūnėms žuvims. Todėl išsinėręs iš kiauto vėžys tūno urve 8–10 dienų iki sukietėja naujasis. Senąsias išnaras vėžys dažniausiai iškart suėda.
Plačiažnyplių vėžių patinai subręsta trečiosios gyvenimo vasaros pabaigoje, o patelės – ketvirtaisiais gyvenimo metais. Vėžiai poruojasi 2–3 savaites, apvaisintos patelės išleidžia kiaušinėlius spalį–lapkritį ir apie 100 jų nešioja priklijuotus prie plaukiojamųjų kojelių aštuonis mėnesius, kol išsirita vėžiukai. Iki verslinio dydžio (>10 cm) vėžiai užauga 4–5 gyvenimo metais.
Vėžiai turi daug priešų. Jiems pavojingi ešeriai, lydekos, unguriai, vėgėlės ir kitos žuvys, ryjančios vėžių ikrus. Žuvims pavojingos ligos, pvz., maras, kurio bacilas platina paukščiai ar kiti nesveiki vėžiai.
Delikatesas
Vėžiai turi didelę paklausą vidaus ir užsienio rinkose. Valgoma vėžio dalis tesudaro vos 15–20 proc. jo kūno svorio. Iš vėžio (sveriančio 50–55 gramus) gaunama tik 10–17 gramų mėsos.
Tačiau gurmanai ją labai vertina. Kai kuriose šalyse rengiamos vėžių patiekalų valgymo šventės. Ir kokių tik patiekalų nesugalvota: aluje virti vėžiai, aštrūs kepti, koldūnai su krevečių ir vėžių uodegėlių įdaru, virti pagal lenkiškus ir švediškus receptus, jais įdaryti pomidorai, virti, žuvienė su vėžiais, jų uodegėlių salotos ir daugelis kitų.
Mokslininkai tyrė 48 ežerus ir nustatė, kad juose galėtų būti apie 15 t verslinio dydžio plačiažnyplių vėžių. Kitais skaičiavimais, tuose pačiuose ežeruose gali būti net 26,5 t vėžių, iš jų leistina sugauti 13 tonų.
Mokslininkai tyrė 48 ežerus ir nustatė, kad juose galėtų būti apie 15 t verslinio dydžio plačiažnyplių vėžių. Kitais skaičiavimais, tuose pačiuose ežeruose gali būti net 26,5 t vėžių, iš jų leistina sugauti 13 tonų.
Šie kiekiai atrodo nedideli palyginti su 1890–1914 metų sugautų vėžių kiekiu. Tada iš Lietuvos į užsienį kasmet būdavo išvežama apie 250 t plačiažnyplių vėžių.
Vėžius būtina išsaugoti ne tik dėl biologinės įvairovės, bet ir kaip verslinius vandens gyvūnus. Tuo tikslu 2009 m. buvo įkurtas projektas „Lietuvos vėžiai“. Vykdant projektą nustatyta, kad Lietuvos vidaus vandenyse sparčiai nyksta vėžiai. Viena spartų nykimą lemianti priežastis yra sparčiai besidauginantys introdukuotieji žymėtieji ir rainuotieji vėžiai, taip pat vėžių maras.
Vietinių vėžių populiacija didinama dirbtinai. Žuvininkystės tarnybos prie ŽŪM Žuvivaisos skyriaus Simno poskyryje veisiami ir auginami vietiniai plačiažnypliai vėžiai. Kasmet į vandens telkinius, kuriuose nėra invazinių vėžių, įleidžiama Simne užaugintų vėžių jauniklių.
