Žūklė „Facebook“ tinkle. Junkis ir tu.
Vos pusantro kilometro Moliakalnio kaimą skiria nuo Dūkšto miestelio, tačiau atrodo, kad pavažiavęs kietu vieškeliuku, kuris baigiasi, atsirėmęs į Dysnų ežerą, atsiduri kitame šimtmetyje – tokia patriarchalinė ramybė tave pasitinka, tokios medžių paunksmės užgožia horizontą, kad iškart supranti, kad patekai ten, kur meškeriotojas gali lig soties mėgautis ramybe.
Nors dūkštiškiai svečiams visada sako, kad gyvena ant antro pagal dydį Lietuvos ežero kranto, tačiau iš tiesų ši laimė priklauso moliakalniškiams, po kurių pievas ankstyvais rytais vaikštinėja monumentalios gervės, o sutemus užgroja smuikeliais griežlės. Vietiniai sako gyvenantys ant molio kalvos ir tuo akivaizdžiai įsitikini, kai vienintelėje vietoje, kur yra properša Dysnų ežerą juosiančiose meldynuose, įsibrendi į vandenį – kojos bematant aplimpa moliu ir dvigubai pasunkėja. Molėtas atabradas driekiasi toli į ežero plotį. Į jį įsibridęs toks pat ilgas lieptas, nuo kurio gali meškerioti kuojas ir ešerius.
Tų žuvų knibžda visos Dysnų pakrantės, tačiau pameškerioti karšių, lydekų ar sterkų reikia plaukti į gilesnes vietas. Meškeriotojai sako, kad Dysnų ežere dabar daugiausia karšių, o sterkų ir ungurių apmažę. Tik lydekų niekas nesuskaičiuoja, nes jos po neršto pasklinda po „lydekiniais barščiais“ apžėlusias seklumas ir tampa spiningininkams neprieinamos. Jei nori šiame Dysnų pakraštyje sugauti lydeką, reikia prasimanyti masalų, kurie pravingiuotų pro vandenžolių brūzgynuose išsimėčiusias lydekų slėptuves, tačiau pasitaiko dienų, kai margašonės pasirodo atviresnėse vietose ir tada yra šansas, kad kokia dvikilograminė plėšrūnė sugriebs panosėje suvinguriavusį voblerį.
Vietinių spiningininkų teigimu, tinkamiausi vingrūs masalai, energingai viksintys uodegomis ir būtinai su ryškiais akcentais, tarp kurių būtinai turi būti raudoni arba oranžiniai. Dysnų pakrantės ne veltui molingos – vanduo ežere taip pat įgavęs tokį atspalvį. Ichtiologų teigimu, jis labai tinka sterkams, kurie puikiai mato prietemoje ir sugeba drumstokame vandenyje sėkmingai medžioti grobį. Sterkų reikia ieškoti duburiuose, tačiau jų nėra ko lyginti su tomis griovomis, kurias pamėgo Kauno marių sterkai, nes penkiametrinė gelmė Dysnuose – jau ir duburys, o vidutinis ežero gylis siekia tik tris metrus. Žinant šį parametrą nesunku įsivaizduoti, kaip smagu šiame ežere meškerioti karšius. Tam visiškai pakanka 3.00-3.30 m ilgio „match“ tipo plūdinės. Lengvas ir liaunas įrankis perteikia visus karšio pakirtimo ir sutramdymo niuansus. Kitas smagus būdas praleisti rytmetį – pagainioti skritulius.
Kibimo Dysnuose ypatumus jau kelintą sezoną tyrinėjančio vilniečio meškeriotojo Lino Senkaus žodžiais šis būdas ne tik dinamiškas, bet ir rezultatyvus, nes užvertą ant saikingo dydžio trišakio karosėlį dažniausiai stveria ešeriai. Na, o jie azartiški lošėjai – masalą griebia godžiai ir ypač alkani tampa, sustiprėjus vėjui ir dangų aptraukus lietaus debesims. Tačiau vėjas tuojau pat įsiūbuoja ir Dysnus, todėl į tokią žūklę reikia plaukti tik su patikimu laivu, o ir liemenę dėrėtų vilkėti. Pakrantės kaimuose jums gali papasakoti ne vieną graudžią istoriją apie tuos, kurie pasielgė lengvabūdiškai ir nepasirūpino saugumu.
Dysnų žuvys – gana kaprizingos. Kartais per pusdienį vos porą ešerių susigundys masalu, o kartais verčia skritulius vieną po kito. Bet, kad ir kaip gerai kibtų, ateina laikas irtis į krantą. Kai tampa įskaitomas baltais dažais išvedžiotas ant valtinės sienos užrašas – Moliakalnio uostas, krantas jau būna šalia ir po kelių minučių išsilaipini ant prieplaukėlės, laukiančios visų sugrįžtančių į tylos ir rimties oazę.
