Paprasčiausias variantas
Blizgės, ypač vartiklės, buvo pirmieji masalai, kuriuos spiningautojai pradėjo puošti raudonais akcentais. Klasikinės blizgės, kurios svarbiausia savybė – universalumas arba, kitaip tariant, gebėjimas vienodai gerai „žaisti“ ir tekančiame, ir tyvuliuojančiame vandenyje, savybės priklauso nuo jos formos ir išgaubimo. Svarbiausi blizgių tipai – keli: vartiklė – blizgė, kurios viršutinė pusė išgaubta, o pats masalas primena šaukštą, kurio išgaubimas suteikia vartiklei aerodinaminių savybių, todėl plukdoma vandenyje vartiklė labai efektingai vartosi ir blyksi; vingrė – blizgė, kurios korpusas išriestas S raidės forma, todėl šis masalas vandenyje vinguriuoja kaip ungurys; narūnė – blizgė, turinti tikrovišką žuvelės formą, jos platėjanti uodega užlenkta 30-40 laipsnių kampu, todėl narūnė vandenyje juda šuoliukais, protarpiais nukrypdama nuo plaukimo krypties į šoną, į viršų ar į apačią, o iš šono atrodo, kad blizgė nardo; sraigtas – blizgė, kurios korpusas susuktas kaip kamščiatraukis arba jos korpuse yra sraigto formos išpjovos, tad tokia blizgė plaukia sukdamasi aplink savo ašį; pjautinė – blizgė pagaminta iš atitinkamo storio apvalių arba daugiabriaunių metalo strypų, o jos savybės priklauso nuo to, kokiu kampu nupjautos masalo korpuso plokštumos, nes nuo to priklauso, kaip toli pjautinės svorio centras būna pasistūmėjęs nuo ašies, todėl net menkiausioms vandens srovėms lengva blizgę vartalioti.
Visas blizges galima, o kartais ir būtina, dekoruoti raudonos spalvos akcentais. Pats paprasčiausias būdas – iš raudono (0,2-0,5 mm storio) plastiko plokštelės iškirpti trikampes, ovalo arba žuvies uodegos formos uodegėles. Jose įkaitinta adata išduriama skylutė, pro kurią uodegėlė užveriama ant galinėje blizgės dalyje įtvirtinto žiedelio, ant jo užveriamas ir trišakis. Šis klasikinis būdas tinka ne visoms blizgėms, o tik toms, kurių žaismo toks priedas nekeičia, t.y. vartiklėms, vingrėms ir narūnėms. Nei sraigto, nei pjautinės, kuri pagal tarptautinę terminologiją vadinama „Castmaster“, uodegėlėmis apkrauti nederėtų.
Nors anksčiau būta bandymų plastiko uodegėlėmis apginkluoti ir sukres, tačiau mano praktikoje tai menkai pasiteisino, nes uodegėlės kietokos ir paprasčiausiai tik sukasi kartu su sukre aplink masalo ašį, o tai reiškia, kad virpesių šis patobulinimas nesukelia. Vienintelis uodegėlės panaudojimo variantas – vietoj sukrės stabilizatoriaus, kuris trukdo suktis masalo šerdžiai, vadinasi, apsaugo valą nuo susukimo.
Kietos raudonos uodegėlės netinka ir vobleriams, nes keičia šių masalų savybes – vobleriai juda ne taip, kaip užprogramuota jų konstrukcijoje. Mano kolega puikų garsaus gamintojo „Storm“ voblerį padabino ovalo formos raudona uodegėle ir metus jį bandė įvairiuose vandens telkiniuose. Rezultatas apverktinas. Lygiai tokiu pat vobleriu aš daug kur sėkmingai žvejojau. Tada jis man atidavė savąjį ir paprašė: kai žvejosiu – nenukabinti uodegėlės. Kolega tikėjosi, kad reikalas ne uodegėlėje, – paprasčiausiai masalas netinka jo žvejiškam temperamentui. Deja, žvejoti su „patobulintu“ vobleriu man sekėsi lygiai taip pat nesėkmingai.
Teptuko viražai
Raudoni dažai, tiek blizgūs, tiek matiniai, tieka atspindintys šviesą, daug universalesnis spiningo masalų patrauklumo tobulinimo įrankis. Jais galima paryškinti visų tipų blizges, tarp jų ir sraigtus bei pjautines, tačiau imantis teptuko patartina nepamiršti saiko jausmo. Prisiminkite, kokiais žvilgsniais praeiviai nulydi neskoningai pasidažusią moterį ar merginą, o estetišką pasigėrėjimą kelia toks makiažas, kuris nebado akių. Žodžiu, dekoruojant masalus geriausia laikytis tokios pat taisyklės, kuria vadovaujasi puikų skonio jausmą turinčios moterys – dieną jos niekada lūpų nedažo ryškiai raudonai, nes ši spalva skirta vakariniams vizitams ir kokteilių vakarėliams.
Klasikinis blizgių akcentavimo raudona spalva variantas labai paprastas – ant įgaubtosios blizgės pusės nudažoma 1/5 ploto užimanti juostelė, einanti nuo blizgės galvos iki uodegos. Sudėtingesnis variantas – 3-4 racionalaus pločio juostelės, vadinamasis „zebras“. Sraigtų raudona spalva paprastai marginamas išpjovų vidus, o pjautinių – vienos pusės kraštelis (1/6 masalo šono pločio). Kartais dažomas blizgės įgaubtosios pusės priekis – skiausčios formos potėpiu, kartais – galinė įgaubtosios pusės dalis. Dažniausiai tokiu būdu dekoruojamos vingrės. Dažnas blizgių akcentas – raudonai paženklinta žiaunų linija bei akis (išgaubtojoje pusėje), o štai žvynelių įkirtų marginimas raudona spalva ar blizgių išgaubtosios pusės dekoravimas raudonais taškais naudojamas dabar labai retai, nors pastarosios vartiklės – labai veiksmingi masalai.
Sukrių lapelių dekoravimas raudonais taškučiais jau tapo klasikinis, tačiau toks pat efektingas ir lapelių dekoravimas raudonomis juostelėmis („stripe“ stilius, kurį naudoja „Balzer“ firma), o mano nuomone, pats veiksmingiausias – lapelis, kurio galas dekoruotas raudona juostele. Sukrių korpusų-svarelių dekoravimas raudona spalva taip pat naudojamas labai plačiai. Ne vienas savadarbių sukrių meistras iš švino liejamus sukrių korpusus dažo tik raudonai, o prie jų derina sidabrinius lapelius. Serijinės gamybos sukrių svarelius raudona spalva dekoruoja „Myran“ kompanijos ekspertai: kadangi šių skandinaviškų sukrių korpusai sudėtingos konstrukcijos ir susideda iš dviejų pistoleto kulkos formos dalių, tai viena jų paprastai dažoma ryškia spalva, o kita paliekama bronzinė arba spalvinama juodai, baltai ar geltonai. Na, o klasikinis serijinių sukrių korpusų akcentavimas raudona spalva visiems gerai pažįstamas – raudonai nudažomos ištekintos juose įpjovos.
Raudonos spalvos ir papilvės efektas
Vienas labiausiai paplitusių klasikinių voblerių akcentavimo raudona spalva variantų – vadinamasis „redhead“ (raudongalvis – liet.) stilius. Voblerio galvai tarsi uždedamas raudonos spalvos šalmas. Paprastai šis akcentas derinamas su baltu voblerio korpusu, rečiau – pilkšvu. Tad įsišaknijo nuomonė, kad toks spalvinimas veiksmingiausias. Mano praktika rodo kitką. Raudongalvis gali būti bet kokios spalvos vobleris. Žinoma, įvairių versijų veiksmingumas skirtingas. Paprasčiausias derinys – raudona galva ir tamsiai žalias korpusas, o štai žalsvas korpusas ir raudona galva – puiki kombinacija seliavinėms lydekoms vilioti. Raudona galva ir melsvas korpusas – taip pat prastokas derinys, nors galbūt jis tinka kažkokioms specifinėms sąlygoms. Tačiau nors ir keista, bet Stendalio romano pavadinime įamžintas spalvų derinys – juoda ir raudona, puikiai tinka dekoruoti voblerius, kuriais žvejojama skaidriame vandenyje. Kitas plėšrūnus svaiginantis derinys – raudona ir geltona arba raudona ir oranžinė.
Ne vienerius metus voblerių šonus marginau įvairiais raudonais akcentais – juostelėmis, brūkšneliais, skumbrių šonus vagojančių linijų raštais, tačiau šis variantas, mano nuomone, ne itin veiksmingas. Kur kas svarbiau raudoni akcentai ant masalų papilvės. Man regis, šis masalo akcentas – svarbesnis net ir už raudonai spalvintą galvą. Paprastai voblerių papilvės – gelsvos, baltos, pilkšvos ar net oranžinės. Jau senokai pastebėjau, kad tie masalai, kurių apatinė dalis balta ar pilkšva – mažiausiai veiksmingi, o voblerius su ryškesnėmis papilvėmis plėšrūnai atakuoja dažniau. Todėl net ir sekliuose upeliuose žvejoti pritaikytų vobleriukų papilves šiek tiek parausvinu, o tų, kurie skirti platesniems vandenims ir didesnei gelmei, apatinę dalį spalvinu raudonai ar rausvai žymiau ryškiau.
Neseniai olandų žūklės ekspertai paskelbė sensacingą išvadą, kad daugiausia ešerių ir lydekų sugaunama tais vobleriais, kurių korpuso apatinė dalis rausva arba rausvai gelsva. Pasak patyrusių spiningautojų, kurie daugelį metų rinko ir registravo duomenis apie minėtais masalais sugaunamus laimikius, apatinės voblerio dalies spalva ypač svarbi, kai gaudomos žuvys, kurios grobio tyko priedugnio zonoje ir masalą dažnai atakuoja iš apačios. Sterkų žūklėje ši masalų ypatybė – ne tokia svarbi, nes sterkas grobį dažniausiai čiumpa tame pačiame gylyje, kuriame jo tyko, o griebia jį nuo uodegos. Šią olandų išvadą patvirtina faktas, kad jau daugiau kaip šimtą metų Velse gaudyti lydekas naudojami iš morkų padaryti masalai. Oranžinį šakniavaisį nuskuta, o paskui įstrižai nupjauna jo nosį, kuri tampa klasikinio „švilpuko“ tipo voblerio liežuvėliu. Per morką perveriamas plieninis pavadėlis, kurio gale įveriamas žiedelis trišakiui tvirtinti. „Morkos“ veiksmingai vilioja lydekas visą sezoną.
Mano praktika taip pat rodo, kad voblerio papilvės spalva – svarbus dirgiklis, provokuojantis plėšrūną atakuoti, tačiau, mano nuomone, veiksmingiausia, kai papilvė – rausva, o ties žiaunomis – ryškiai raudona. Taip paspalvinti voblerį teptuku – vienas juokas.
Kraujuojanti žuvelė ir ešeriai
Kartą žvejojant Veisiejo ežere, pačiu palankiausiu laiku, kai prie tolimiausiame gale esančios salos užverda vakarinis ešerių medžioklės „katilas“, visi bandomi masalai dryžuotašonių dėmesį traukė ne daugiau nei šventųjų paveikslėliai, kol neužmečiau keturiacentimetrinį „Mister Twister“ guminuką. Elastinga žuvelė su juosva nugarėle ir žalsvais šonais buvo ypatinga tuo, kad pažiaunėje raudonavo lyg ant sugeriamojo popieriaus išsiliejusi kraujo spalvos dėmė. Masalas padarė ešeriams tokį įspūdį, kad jie užkibusį gentainį prie valties atlydėdavo būreliu. Eskortas atakavo masalą, kol sutemo ir ešerių kibimas baigėsi. Kraujuojanti žuvelė pasirodė esanti pašėlusiai masinantis masalas.Kraujuojančios žuvelės efektas – vienas labiausiai veiksmingų raudonos spalvos panaudojimo variantų. Tad ne tik voblerio pažiaunė, padažyta kraujo spalva, veikia plėšrūnus kaip bulių raudonas skuduras, bet ir elastinga žuvelė, apsipylusi krauju, veikia jų dėmesį analogiškai. Ši versija – vienas geriausių net ir ypač spalvingų guminukų tobulinimo variantų.
Kita versija – guminuko papilvės spalvinimas raudonu punktyru. Trečia, greičiausiai viena veiksmingiausių, versija – guminuko mentės plokštumos spalvinimas raudonai. Tai agresyvaus masalo žaismo sustiprinimo faktorius. Uodega su įrantomis, kuri labai plačiai viksi į šonus, ir raudona mentės plokštuma nubrėžia vandenyje punktyrinę trajektoriją, kuri atrodo kaip lazerinis efektas.
Guminukus dekoruoti dabar lengva, nes tam reikalui naudojami specialūs rašikliai, kurių rašalas neblunka vandenyje. Tokių įvairių spalvų rašiklių galima įsigyti kanceliarinių prekių parduotuvėse, tačiau jose dažniausiai asortimentas apsiriboja raudona, žalia ir juoda spalvomis, o žūklės įrankių parduotuvėse parduodami specialūs komplektai, kurių spalvinė gama žymiai platesnė.
Raudoni siluetai ant trišakių
Kiekvieno spiningautojo arsenale rasime sukrių, vartiklių, vingrių ir narūnių, kurios nuo kitų skiriasi kabliukų išvaizda: tų masalų trišakiai kaip manekenės padabinti sijonėliais iš plunksnų, kailio, siūlų ar sintetinio pluošto.Bet kurių trijų tipų blizgę – vartiklę, vingrę ar narūnę – patobulinti gana paprasta, nes tam tikslui geriausiai tinka seniausias variantas – raudoni vilnoniai siūlai. Kad šis variantas neprarado savo aktualumo, rodo ne vieno gamintojo asortimente įsitvirtinusios raudonais vilnoniais siūlais dekoruotos vartiklės, pvz., itališkos „Mosca“ ir „Panther Martin“ vartiklės. Svarbiausia yra parinkti reikiamo ilgio ir tankumo sijonėlį. Jei sijonėlis bus per trumpas, trišakis kyšos kaip paauglio kojos iš išaugtinių kelnių. Todėl sijonėlis turi būti mažiausiai 2-3 mm ilgesnis už kabliuką. Tai pagrindinė taisyklė, o kiek vadovaujantis tikslingumu jis turi būti ilgesnis – kitas dalykas. Beje, sijonėliai iš vilnonių siūlų paprastai efektingi tik šiek tiek ilgesni už kabliuką, o štai iš plunksnų, kailio gali būti ilgesni net 2 kartus. Tokiomis „uodegomis“ (sijonėliu šių dekoracijų nepavadinsi) dažnai puošiami plačių ir trumpų („karlinkos“ tipo) vartiklių trišakiai. Ilgų ir siaurų blizgių trišakiai puošiami kuklesniais sijonėliais.
Pastaruoju metu jau pradėti rengti tokiais sijonėliais ir voblerių trišakiai, tvirtinami prie uodegos. Mano patirtis rodo,kad tokia dekoracija padidina tik vienos rūšies voblerių – „minnow“ tipo, t.y. ilgokų, forma primenančių aukšlę veiksmingumą. Tiesa, „uodegėlės“ turi būti siauros, maždaug trečdaliu ilgesnės už trišakį. Turint galvoje, kad vandenyje visi plaukuoti, tekstiliniai objektai pasišiaušia ir jų tūris padidėja, voblerių trišakius reikia dekoruoti labai saikingai. Raudonos voblerių uodegėlės kartais būna labai veiksmingos.
Vis dėlto dažniausiai raudonomis muselėmis dekoruojami sukrių trišakiai. Ši detalė žvejojant ešerius gana dažnai būna esminė, nulemianti pastovų kibimą. Sukres tobulinti sudėtingiausia. Patyrusių spiningautojų nuomone, sunkiausia parinkti tinkamiausiai masalo proporcijas atitinkantį muselės ilgį. Pernelyg ilga sudarko masalo vaizdą ir labai padidina masalo pasipriešinimą, o trumpoka nesuteikia sukrei reikiamų savybių. Antra, reikia bent šiek tiek nutuokti apie medžiagas, iš kurių gaminamos sukrių trišakius maskuojančios muselės, nes plunksnų, vilnonių siūlų ar sintetinių medžiagų hidrodinaminės savybės labai skiriasi. Turbūt geriausia iš visko, ką galima rekomenduoti, yra voverės kailis, gaidžio sparnų arba Nilo garnio – marabu plunksnos. Specialūs liurekso tipo pluoštai – inertiškesni, jie vilioja plėšrūnus daugiausia vizualiai – blizgesiu, atspindžiais, o štai kailio, plunksnų muselės vandenyje sukelia virpesius. Antra, jų vaizdas – kintantis, nes visi segmentai kas akimirką arba pasišiaušia, arba susiglaudžia.
Nuo to, kokio tipo musele dekoruotas sukrės trišakis, priklauso jos panaudojimas. Pavyzdžiui, lydekas sėkmingai galima vilioti sukrėmis, kurių trišakiai pridengti vilnonių ar net medvilninių raudonų siūlų sijonėliais. Lydekoms svarbus pats raudonas akcentas, judantis paskui pagrindinį masalą. Ešeriai išrankesni už lydekas, tačiau ir jie dažnai mielai taršo paskui sukrę plaukiantį siūlų sijonėlį, o štai kiti plėšrūnai šiais laikais – šapalai, sterkai, meknės, strepečiai, kiršliai – mieliau renkasi tokius masalus, kurių trišakiai pridengti kailio arba plunksnų muselėmis.
Sėkmingi ir nesėkmingi deriniai
Kokios spalvos masalus raudoni akcentai patobulina? Kitaip tariant, kokių spalvų deriniai – veiksmingiausi? Dažniausiai raudonais masalais sėkmingai žvejoti galima dviem atvejais: pirmas, kai vanduo ne šiaip drumstas, o beveik nepermatomas, antra, vanduo –labai šaltas, koks būna vėlyvą rudenį ir žiemą. Palankiausias – abiejų minėtų sąlygų derinys. Mano praktikoje – beveik šimtas procentų tokių sėkmingo raudonų masalų panaudojimo atvejų žvejojant upėse arba pratakiuose tvenkiniuose. Isimintinas atvejis – žūklė Minijoje, kuri pasibaigus polaidžiui ir slūgstant vandeniui susidrumstė taip, kad vanduo buvo panašus į skiestą pieną. Kibimas tikėtinas buvo tik ramesniuose užtakiuose. Ši prielaida pasitvirtino, bet tik tada, kai jau buvau išbandęs kelias dešimtis masalų ir grynai eksperimento dėlei užmečiau visiškai raudoną „Blue Fox“. Pirmas metimas – ir stambokas kuprius tvirtai apžiojo trišakį. Viename užtakyje suskaičiavau 11, kitame – 14 kibimų, iš kurių pusė – verti dėmesio, t.y. užkibo nemažos žuvys. Jei ešeriai užtakyje nekibdavo, paprastai raudoną sukrę stverdavo lydeka. Šį atvejį prisiminiau, kai atvykęs prie vieno miške telkšančio tvenkinio, išsiliejusio bevardžio upelio aukštupyje, pamačiau tokį pat kaip Minijoje balkšvą vandenį. Paprastai čia sėkmingai gružlius ir raines imituojantys vobleriai akivaizdžiai netiko susiklosčiusiai situacijai. Padėtį išgelbėjo „aglia“ tipo Nr.4 raudona sukrė – lydekos, susitelkusios buvusio upelio vagos zonoje, t.y. giliausioje tvenkinio vietoje, noriai atakavo ryškų masalą.
Šie pavyzdžiai rodo, kad absoliučiai raudoni masalai naudojami specifinėse sąlygose. Galbūt kas ir paprieštaraus mintyse, kad taisyklių be išimčių nebūna. Aš manau lygiai taip pat, tačiau išimtys man nežinomos. Todėl peršasi išvada, kad su raudona spalva eksperimentuoti reikia apdairiai. Ir pirmiausia nekonstruoti neapgalvotų spalvinių derinių. Klasikinis ir visais atvejais veiksmingas yra sidabrinės ir raudonos spalvos derinys. Tai reiškia, kad sidabraspalvės blizgės ir sukrės puikiai dera su raudonais akcentais. Toks pat sėkmingas pilkos ir raudonos spalvos derinys. Ypač sėkmingi vobleriai, kurių papilvės ar galvos raudonos, o kūnai – pilki ar pilkšvi. Gerai derinasi balta ir raudona, geltona ir raudona, žalia ir raudona, salotinė ir raudona, mėlyna ir raudona bei kelių minėtų spalvų deriniai. Tačiau su raudona, mano eksperimentų duomenimis, visiškai nesiderina ruda, violetinė, rožinė, o auksinę derinama su raudona tik tam tikrais atvejais.
Auksaspalvės vartiklės, o ir kitų tipų blizgės mano praktikoje visada pralošia, jei pamargintos raudonais akcentais. Netgi turiu vieną labai gerą savadarbę auksinukę, kurios dubleris – su raudonų siūlų šluotele ant kabliuko. Statistiškai dažnai bandau abi ir visada dekoruotoji pralošia. Auksinė spalva gerai derinasi tik su žalia. Ji apskritai kažkokia anomalinė. Žinau tik vieną labai veiksmingą masalą, kuriame skaisčiai raudona spalva su auksine sudaro veiksmingą derinį. Tai sukrė „Vibrax“, kurios lapelis auksinis, o korpusas-svarelis – raudonas. Šis masalas daugelį metų sėkmingai vilioja ešerius ir šapalus. Įdomiausia, kad kone visuose vandens telkiniuose.
Raudonas guminukas ant kabliuko
Maslus galima tobulinti raudonais akcentais ne tik naudojant dažus, rašiklius bei įvairius kabliukų aprišalus, bet ir kombinuojant įvairių rūšių masalus. Tiksliau blizges, sukres ir voblerius su raudonais guminukais. Geriausiai šiam reikalui tinka kirmelės formos guminukai – vadinamieji tvisteriai. Raudoni tvisteriai paparastai veriami ant masalo kabliuko. Guminuko korpusas perveriamas trišakio koteliu taip, kad uodegėlė liktų atsikišusi. Žinomi keli variantai, kaip tobulinti voblerius: reikiamo ilgio guminukas užveriamas ant trišakio, tvirtinamo prie masalo uodegos.Galima nupjauti pusę voblerio korpuso, suriesti vielinę kilputę, prie kurios tvirtinamas stambus vienšakis kabliukas (paprastai „baitholder“ tipo), ant kurio veriamas guminukas. Kartais pakanka nukirpti guminuko uodegėlę ir pasmeigti ją ant kurio nors trišakio geluonies.
Dažniau guminukai derinami su sukrėmis. Paprastai jie tvirtinami tradiciniu būdu, t.y. užveriami ant trišakio kotelio. Blizges derinti su guminukais nepriimta, tačiau prieš dešimtmetį mūsų krašte atsirado savotiškas masalas, kurį, neradę geresnio varianto, pavadinome uodeguotomis vartiklėmis. Vietoj trišakio prie vartiklės tvirtinamas stambus vienšakis kabliukas su užkartėlėmis ant kotelio, o ant jo užveriamas guminukas. Šis hibridinis masalas su raudonu guminuku labai veiksmingas. Ypač tais atvejais, kai blizgę reikia šokdinti virš dugno, nes tradiciniam plukdymui horizontaliai stinga erdvės. Vartiklė čia plukdoma kaip galvakablis – ji sklendžia, vartosi, sukasi vietoje, o kartu su ja visus tuos judesių niuansus kartoja su beždžionišku tikslumu guminukas. Tokio hibridinio masalo žaismas yra nepakartojamas jokiomis kitomis priemonėmis.
