Wikipedia.org nuotr.: nėgės ne vienoje šalyje įtrauktos į Raudonąją knygą, o Estijoje jos kol kas – įprastas laimikis |
Gyvą nėgę matyti teko tikriausiai nedaugeliui, o ir tarp praleidžiančių žūklėje kasmet po kelioliką savaitgalių meškeriotojų tokių atsiras nedaug, nors šios žuvys atplaukia neršti į beveik visas įtekančias į Baltijos jūrą žuvis. Nėgių migracija mūsų krašte pastebima pavasarį, o Estijoje nėgės upes kyla jau rudenį. Todėl Narvos krašte nuo seno jos žvejojamos specialiomis gaudyklėmis, kol upes užkloja ledas.
Šis senovinis verslas išliko iki mūsų dienų beveik nepakitęs. Nėgių žūklė labai įdomi, joje naudojami archaiški žūklės įrankiai, dažnai ji vyksta naktį, ne mažiau įdomus ir šių žuvų rūkymas, kepimas ir marinavimas, virstantis savotiškomis apeigomis su vakaronėmis ir laimikio ragavimu. Tad nenuostabu, kad atsiranda nemažai norinčių dalyvauti nėgių žūklėje betarpiškai.
Į šį žūklės turą atvykstantys dalyviai apgyvendinami kadaise turėjusiu imperatoriškojo kurorto titulą Herenburge, viešbutyje „Narva-Joesuu SPA“, iš kurio ranka pasiekiamos daug nėgių žūklaviečių. Žūklės dalyviai plaukia į žūklę tokiais pat luotais, kokius vietos žvejai naudojo nuo neatmenamų laikų, leidžiasi į žygius pakrantėmis. Tad dalyviams reikia nemažos ištvermės ir gero fizinio pasirengimo. Žūklės turo finalas maloniai nustebintų kiekvieną prancūzą, nes jų gimtinėje nėgė – rafinuotas delikatesas, o po žūklės rengiamoje kulinarinėje vakaronėje nėgės kepamos ant laužo kaip senovėje, iš jų pagal šimtamečius receptus verdama žuvienė, čia pat galima paragauti rūkytų ir marinuotų nėgių bei pyragų su nėgių įdaru.