Žūklės laimikis „Facebook“ tinkle. Junkis ir tu.
– Jūsų sukurtas filmas pristatytas ne tik meškeriotojams, bet ir plačiajai visuomenei – įvyko jo premjera. Ką jaučiate po šio įvykio?
– Didelį palengvėjimą. Nuo nufilmuoto pirmo kadro iki paskutinio sprendimo, maketuojant kompaktinės plokštelės dėklo vaizdinį, praėjo keli mėnesiai. Įdėta gan nemažai darbo, o juk tai tik mūsų hobis, ir mes turime jam rasti laisvo laiko nuo kitų prioritetinių darbų. Tad galutinis rezultatas – atokvėpis. Žinoma, demonstruojant šį filmą parodos „Viskas karpiams 2013“ metu, palengvėjimą keitė jaudulys. Puikiai suprantame, kad šiuolaikinė auditorija yra išlepinta profesionalų sukurtų filmų apie meškeriojimą. Internetinėje erdvėje jų galima rasti į valias. Tačiau panašu, kad nebūsime stipriai prašovę pro šalį, po filmo premjeros, sulaukėme nemažai gerų atsiliepimų,
– Šis filmas – jau antra jūsų kūrybinio dueto sukurta praktiškai pilnametražė juosta apie karpių meškeriojimą. Kuo ypatingas buvo pirmasis filmas ir kuo antrasis skiriasi nuo jo?
– Pirmas filmas ypatingas tuo, kad jis tikrąja to žodžio prasme yra pirmas mūsų užbaigtas darbas, išvydęs dienos šviesą. Be to, tai, galima sakyti, visiškai nauja patirtis tiek filmuojant, tiek montuojant tokį filmą. Antras filmas nuo pirmojo skiriasi tuo, kad, kuriant jį, mes jau turėjome šiokią tokią patirtį. Žinoma, ji buvo nepakankama, tačiau man ir Kęstučiui labai naudinga. Prieš antros juostos filmavimą pakėlėme savo techninį lygį. Aišku, jei šį interviu skaitys profesionalai operatoriai, jiems bus juokinga, bet mums taip neatrodė. Mes įsigijome antrą kamerą, kad galėtume vienu metu tą patį vaizdą nufilmuoti dviem rakursais, o Kęstutis nusipirko povandeninę kamerą, kad galėtų fiksuoti vaizdą po vandeniu, kurio žiūrovai niekada realioje žūklėje negali pamatyti. Nusipirkome ir specialų mikrofoną. Žodžiu, techniškai, mūsų nuomone, buvome apsiginklavę iki ausų... Na, o kalbant apie turinį, pavadinimas „Karpių žūklės ABC. 2dalis“ – tiesioginė nuoroda, jog juosta – ankstesnio filmo tęsinys.
– Kaip kilo idėja imtis tokio sumanymo neturint „kinematografinės“ patirties?
– Jei paklaustumėte, kuris šios idėjos iniciatorius, ko gero su Kęstučiu žiūrėtume vienas į kitą ir nedrįstume kuris vienas prisiimti atsakomybę, nes ji gimė, diskutuojant apie tai, kad karpių meškeriotojų, kurie lanko Kęstučio puoselėjamame „dideles žuvys.lt“ tvenkinyje, ypač jaunųjų, mokėjimas gaudyti žuvis ir ekipuotė keliomis galvomis pranoksta meškeriojimo kultūrą, o tiksliau – sugebėjimą tinkamai elgtis su laimikiu. Nusprendėme, kad techninių dalykų jaunieji karpininkai išmoksta internete, iš savo bei draugų patirties, tačiau karpių meškeriojimo kultūra domisi menkai. Be to, ir patys meškeriojimo kultūros kažkada sėmėmės iš forumų, bei angliškų filmų, tačiau daugiausiai jos įgijome, dalyvaudami varžybose. Tačiau toli gražu ne visi žiūri angliškus filmus ar dalyvauja varžybose. Todėl panorome užpildyti šią spragą. Mūsų nesustabdė tai, kad iš pradžių turėjome tik senutėlę Kęstučio filmavimo kamerą ir rėmėmės jo menka patirtimi filmuojant draugų vestuves. Tad prireikė metų, kad galėtume imtis realizuoti sumanymą, šio to išmokę.
– Kokį tikslą turėjote kurdami pirmąjį ir kokį – kurdami antrąjį filmą?
– Jis įvardytas ant kompaktinės plokštelės palydimajame žodyje ir sako, jog filmas ,, Karpių žūklės ABC” antra dalis tęsia pradėtą misiją: ne tik mokyti jaunuosius meškeriotojus laukinių karpių žūklės subtilybių, bet ir skiepyti tinkamą meškeriojimo kultūrą. Labai tikimės, kad valanda, praleista žiūrint šį filmą, bus naudinga ne vien techniniu, bet ir dvasiniu požiūriu. Mūsų siekis – išmokyti jaunuosius meškeriotojus sugauti trofėjinę žuvį ir dovanoti laimikiui laisvę. Karpiai mūsų vandenyse natūraliai nesidaugina, todėl tik nuo meškeriojimo kultūros priklauso, kiek dar ilgai šios žuvys plaukios laisvos Lietuvos vandenyse.
– Kai kas mano, kad naujasis filmas – karpių meškeriojimo vadovėlis, o kaip mano jo kūrėjai?
– Galbūt, nes pabandėme atskleisti subtilybių, kurios labai svarbios, norint sėkmingai meškerioti karpius. Tačiau vadinamasis „vadovėlis“ gali sujaukti mintis, nes vieno recepto, kaip sėkmingai gaudyti laukinius karpius nėra, diskusijos šia tema virte verda tarp autoritetingų meškekeriotojų. Kita vertus, kaip matyti iš filmo, mūsų žūklė buvo labai sėkminga, gal todėl apie mūsų pateikiamą receptą kolegos turi nevienareikšmišką nuomonę...
– Meškeriotojams įdomu sužinoti, koks didžiausias karpis buvo sugautas filmuojant antrąjį filmą?
– Jei atskleisime šią paslaptį, prarasime žiūrovus, nebebus intrigos. O iš tikrųjų šio filmavimo metu didžiausias sugautas karpis svėrė 13,6 kg. Tai buvo žvynuotasis karpis, Ankstesnio filmavimo metu užfiksavome 15,6 kg svėrusio žvynuotojo karpio kibimą. Tikimės, kad kada nors ir tie kadrai išvys dienos šviesą.
– Kodėl filmavimo „natūra“ buvo pasirinktas būtent Vabalių ežeras?
– Apie šį ežerą buvome prisiklausę įvairių legendų. Be to, vienų varžybų metu, man pačiam teko matyti kokio didumo „torpedos“ plaukioja po šį ežerą. Kita vertus tai ledyninės kilmės telkinys, karpiai čia plaukioja nuo sovietmečio. Jis puikiai atitiko mūsų poreikius parodyti sulaukėjusių karpių žūklę. Be to, puikiai žinojome, kad šis telkinys puoselėjamas ir prižiūrimas, o tai suteikia didesnes galimybes sėkmingai žūklei. Juk norint parodyti karpių meškeriojimą reikia sugauti stambų karpį...
– Šis filmas nebūtų pasirodęs be rėmėjų. Kas jie ir kaip jums pavyko rasti su jais bendrą kalbą? Juk nekomerciniai švietėjiški projektai šiandien Lietuvoje nesulaukia deramo palaikymo...
– Karti tiesa, šiais pokriziniais laikais rasti rėmėją yra be galo sunku. Mums labai pasisekė, mes radome, kas mūsų idėją ne tik palaikė, bet ir prisidėjo prie jos įgyvendinimo. Šio filmo rėmėjai ir globėjai – UAB „Fanatikai“ ir jos vadovas Virginijus Lukoševičius. Už tai esame jiems labai dėkingi.
– Ar mūsų krašte karpių meškeriojimas yra pasiekęs deramą lygį, nuo kurio prasideda šių žuvų išteklių tausojimas?
– Į šį klausimą išsamiai sunku atsakyti. Todėl išreikšiu tik savo nuomonę: jei palyginsime, kas buvo prieš dešimt metų, tai karpių meškeriojimo kultūra tikrai pažengė į priekį. Ar ji pakankamame lygyje, kad išsaugotume karpius nuo išnaikinimo, dar vis drįsčiau abejoti. Galiu pasidžiaugti tik viena, kad jaunoji karta mato daug daugiau teisingų pavyzdžių, nei prieš dešimtį metų. Be to, jaunoji meškeriotojų karta lengviau pasiduoda teigiamos meškeriojimo kultūros poveikiui. Bet ežerų ir upių pakrantės byloja, kad dar daug ko mes turime išmokti...
 |
| Nuotr.iš filmo autor. archyvo. Filmo kūrėjai, laukdami stambių karpių kibimo, gyveno kaip atsiskyrėliai ant Vabalių ežero kranto |
– Ar viliatės, kad jūsų filmas prisidės prie karpių išteklių, o ypač – stambių žuvų išsaugojimo mūsų krašto vandenyse?
– Labai norime tikėti, kad pirmas ir šis filmai padės išsaugoti nors keletą sulaukėjusių karpių, ir ne tik karpių. Viliamės, kad tai bus pavyzdys ne tik karpių meškeriotojams, bet ir kitiems meškeriotojams, kad su žuvimi galima elgtis ir kitaip, nei jie iki šiolei buvo įpratę. Kažkada, daugiau nei prieš 25 metus, aš pirmą kartą, per nespalvotą televizorių pamačiau, kaip meškeriotojas įsibridęs į vandenį iki juosmens, paleido atgal į ežerą apie 15 kg karpį. Man tai paliko neišdildomą įspūdį. Panorau tapt tokiu pat meškeriotoju kaip jis. Todėl tikimės, kad aš ne vienas toks....
– Ar tęsite šį projektą? Juk tikriausiai ne viską pasakėte meškeriotojų visuomenei? Ką atspindės ir aprėps naujas sumanymas?
– Meluotume jei sakytume, kad nėra naujų minčių ateičiai. Bet kol kas jų atskleisti nenorime, nes taip lyg įsipareigotume. O apie ką rodyti ir kalbėti tikrai dar yra...
