Žuvų gyvenimo paslaptys ir žūklės laimikiai – specialioje „Facebook“ paskyroje Žūklės laimikis.
Galbūt anekdotas neatrodo juokingas, bet Kalifornijos įlankoje išties egzistuoja padaras, lygiakojis Cymothoa exigua, kuris prisitvirtina prie žuvies žiaunų, suėda jos liežuvį, o tada jį pakeičia savo paties kūnu. Žuvis gauna naują visiškai funkcionalų liežuvį, kuriuo gali sutrinti maistą.
Tai vienintelis žinomas atvejis gyvūnų karalystėje, kai parazitas pakeičia savo šeimininko organą. Ši utėlė parazituoja kelių žuvų rūšių organizmuose ir siurbia kraują iš liežuvio, bet tik vienos iš jų, rožinio rifešerio, liežuvį ji visiškai suėda ir užima jo vietą, sako Arizonos universiteto jūrų biologas Rickas Brusca.
Ši utėlė parazituoja kelių žuvų rūšių organizmuose ir siurbia kraują iš liežuvio.
Tiesą sakant, ši istorija kiek sudėtingesnė – ji pasakoja apie meilę ir poravimąsi, o rifešerio burna – šios dramos veiksmo vieta.
Šie lygiakojai parazitai yra protandriniai hermafroditai. Jie subręsta patinais, bet vėliau pakeičia lytį ir tampa patelėmis. Magija prasideda tada, kai vienos žuvies žiaunose susitinka kelios utėlės. Pirmoji ten įsitvirtinusi ima vystytis į patiną, tačiau tada pasirodo antroji ir, pasak R.Bruscos, „paskatina pirmąją pakeisti lytį ir virsti patele, iššliaužti iš žiaunų pro gerklę ir prisitvirtinti prie liežuvio. O tada ši antroji utėlė būna patinas ir apvaisina ją.“
Patelė septyniomis poromis kojų įsikimba į žuvies liežuvį – čia ji poruosis ir nugyvens likusį savo gyvenimą.
Augdama ji, kaip ir kiti nariuotakojai, išsineria iš savo lukšto ir maitinasi rifešerio liežuviu – tačiau ne kramsnodama patį organą, o siurbdama iš jo kraują. Po truputį liežuvis atrofuojasi, kol iš jo telieka raumeninė atauga. Utėlė tada į jį įsikabina paskutinėmis trimis ar keturiomis poromis kojų ir tampa nauju žuvies liežuviu. Pasak R.Bruscos, lygiakojis parazitas greičiausiai prisitaikė atlikti suėsto liežuvio funkciją, kad leistų savo šeimininkui ilgiau išgyventi ir turėtų laiko subrandinti palikuonis.
Tačiau kai nelieka tikrojo liežuvio, utėlė nebeturi kuo maitintis. Tad kol brandina vadą, ji gyvena iš sukauptų atsargų. Mokslininkai dar nežino, kada jaunikliai išleidžiami į aplinką ir kaip jie susiranda sau naujus šeimininkus, tačiau R.Brusca spėja, kad patelė palaukia, kol jos šeimininkas atsiduria kitų žuvų būryje, ir tada išleidžia utėliukų vadą, kuri gali laisvai rinktis savo aukas.
Toliau istorija pasuka tragiška linkme. Patelė, išleidusi palikuonis į pasaulį ir praradusi sugebėjimą savarankiškai išgyventi, „greičiausiai atsikabina ir dingsta arba žuvis ją praryja, – sako R.Brusca. – Bet kokiu atveju, jos nebelieka. Žuvis irgi lieka be liežuvio, todėl ir ji neišgyvens. Tad turime tikrojo parazitizmo atvejį. Žuvis paaukojama lygiakojo vardan.“
Mokslininkai tiksliai nežino, kodėl Cymothoa exigua visiškai suvartoja rožinių rifešerių liežuvį, nors kitų rūšių žuvyse iš jo tik siurbčioja kraują nesunaikindama ir neužimdama jo vietos. „Galbūt rožinių rifešerių liežuvis ypač minkštas, – sako M.Brusca. – Galbūt jis neturi tokios geros kraujotakos kaip kitų žuvų liežuviai.“
Nors klausimų dar yra, tokio gyvenimo būdo privalumai akivaizdūs – parazitas gauna ne tik užtikrintą maisto šaltinį, bet ir saugią buveinę, kurioje gali brandinti savo jauniklius. Jo, kaip ir kitų gyvų būtybių, tikslas – perduoti savo genus. Kai misija atlikta, ji nuskęsta su žuvimi.
