Žūklės draugai informacija dalijasi čia.
Du poledinės žūklės sezonus profesionalai meškeriotojai ir savanoriai gaudė amerikinius sterkus populiarioje sportinio meškeriojimo vietoje žemiau trečiosios Misisipės užtvankos. Sterkai buvo gaudomi duburiuose, kurių gylis – nuo 6 iki 23 m.
Meškeriojimo įrankiai – „žieminiai“ spiningai, o masalas, kuris buvo gramzdinamas vertikaliai, dirbtinės žuvelės iš silikono ir gyvas mailius. Masalai buvo veriami ant galvakablių. Meškeriojama buvo tik priedugnėje. Eksperimentų metu vandens temperatūra svyravo nuo 0,5 iki 4,5 laipsnių aukščiau nulio, t.y. buvo teigiama, tačiau oro temperatūra „šokinėjo“ nuo -7 iki +8 laipsnių.
Sumeškerioti sterkai buvo leidžiami į vertikalią skiaurę ir stebimi 72 val. Vidutiniškai 26,2 proc. sterkų neatsigaudavo po sugavimo ir pabuvojimo ant ledo. Žuvų mirtingumas pasirodė esąs tiesiogiai proporcingas gelmei, kurioje jos sugautos. Kuo giliau žuvis sugauta, tuo daugiau tikimybių, kad paleista ji neišgyvens. Tiesa, tyrinėtojai pastebi, kad ši priklausomybė neviršija 50 proc. Kitaip tariant, pusė net ir 23 metrų gelmėje sugautų sterkų išgyveno. Įdomu tai, kad sterkai sumeškerioti seklesnėse vietose buvo stambesni už ištrauktus iš gelmės.
Tyrimo metu iš viso buvo sumeškerioti 36 910 sterkų, tačiau pirmąją žiemą perkelti į varžas buvo 8114, o antrąją – 8726 sterkai. Maždaug 70 proc. sterkų buvo paleisti dėl mažo dydžio. Apibendrinę statistinius duomenis, tyrinėtojai siūlo, siekiant sumažinti paleidžiamų pagal „catch and release“ ideologiją sterkų mirtingumą, apriboti meškeriojimo trukmę ruožuose, kur gelmė viršija 9 m.
